Nuo Irako iki Irako – nejaugi žiniasklaidos stilius nepasikeitė?

Ar žiniasklaida objektyviai pateikia karą?

Ar žiniasklaida objektyviai pateikia karą?

Nuo pat Persų įlankos karo pradžios 1990 m. didžioji dalis JAV žiniasklaidos tarsi persijungė į karo būseną. Tokios žurnalistų vertybės kaip objektyvumas, skaidrumas ir alternatyvių informacijos šaltinių paieška buvo nustumtos į šalį. Žiniasklaidoje ėmė dominuoti, ko gero, nuo mitologinių laikų mažai pakitusi retorika. Pasaulis tapo suskirstytas į „geruosius“ ir „bloguosius“. Paprastai socialinių faktų pasaulyje neįmanoma pakartoti ir su jais eksperimentuoti. Bet šiuo atveju pasaulis turėjo galimybę stebėti dešimtojo dešimtmečio įvykių pasikartojimą. Vėl Irakas, vėl Saddamas Husseinas, vėl amerikiečius į kovą šaukia prezidentas, vardu George‘as Bushas… Ir vėl žiniasklaidoje pavojingai sumažėjo objektyvumo. Ar tikrai niekas nepasikeitė?

Vykstant Persų įlankos karui, nacionalinis konsensusas buvo pasirinktas kaip vertybė, vardan kurios verta užglaistyti „nereikšmingus“ nesutarimus, ir, užuot kritikavus, padėti sutelkti tautą kovai su grėsme. Spauda ėmė liaupsinti prezidentą George‘ą Bushą vyresnįjį: „meistriškas“, „ryžtingas“, „nepriekaištingas“ – tokių būdvardžių, aprašančių kiekvieną prezidento veiksmą, atsirado daugybė. Samas Donaldsonas iš ABC kartą yra pasakęs, kad sunku ginti kitą nuomonę, kai tenka prieštarauti tokiam populiariam prezidentui. Tik ar ne pati žiniasklaida ir užkabino Bushui tautos gynėjo aureolę?

„Jis stojo akis į akį prieš diktatorių – ne kokį menką nepažįstamos salos lyderį, o tvirtą militaristą,“ – negalėjo atsidžiaugti prezidento tvirtumu Chicago Tribune. Žurnalistai atsargiai ruošė amerikiečius faktui, kad jų tėvynainiai kariai ir įkaitai turės mirti. Tačiau viskas buvo vaizduojama kaip prasminga ir tautai gyvybiškai svarbi auka. Šalia Busho vardo nuolat buvo rašomi tokie būdvardžiai kaip „tvirtas“, „ryžtingas“, „valstybiškas“, o Irako diktatorius Saddamas Husseinas vaizduojamas kaip „piktadarys“, „skerdikas“, „monstras“, kurį „Bushui tenka sunaikinti“. Ir nors žmogaus teisių pažeidimai Irake buvo seniai žinomi (ir toleruojami – JAV palaikė Iraką kare prieš Iraną), kilus karui, žurnalistai „prisiminė“ visas diktatoriaus nuodėmes. Kai esamų nebepakako, žiniasklaida jų prikūrė: kažkas net suvaidino diktatoriaus balsą ir grasino jo vardu pakarti kasdien po įkaitą, imtos kurti įvairios teroristinio pasikėsinimo teorijos. Husseinas ypač dažnai imtas lyginti su Hitleriu.

Kadangi „karo padėtis“ žiniasklaidoje tarsi išnaikino visas pasaulio spalvas, palikdama tik juodą ir baltą, atrodė visai logiška, kad, jei Husseinas yra šėtono įsikūnijimas, tai visi JAV valdžios ketinimai yra tyri ir šventi. JAV kaip pasaulio policininko misija leido uždangstyti praktiškai visus valdžios sprendimų netobulumus. Irako diktatoriaus pajėgų vykdomi žiaurumai būdavo išryškinami ir net vietomis pagražinami, o JAV kariuomenės nusikaltimai, civilių bei karių žūtys buvo tik būtinos aukos ant laisvės aukuro. Nors pagal ne visai tikslius duomenis, amerikiečių ir irakiečių mirčių skaičiaus santykis buvo maždaug 1:12.

Kodėl šiandien verta tai prisiminti? Kad ir kaip būtų gaila, vykstant antrajam Irako karui, racionalių argumentų vietą vėl užėmė emocijos. Tiesa, jau nebuvo žaidžiama į vienus vartus. Kai kurie stambiausi gerą reputaciją turintys pasaulio laikraščiai stengėsi išlikti kiek įmanoma objektyvūs, o tose valstybėse, kurios nepritarė karui Irake ne tik visuomenės, bet ir valdžios lygmenyje, spauda buvo netgi pabrėžtinai kritiška (to nė nebandė slėpti vokiečių laikraščiai, pavyzdžiui, Der Spiegel). Už tai invazijos šalininkai kritišką spaudą ėmė kaltinti vos ne trukdymu kovai su terorizmu. JAV valdžios atstovai kaltino žiniasklaidą „nepastebint“ atstatytų mokyklų ir humanitarinės pagalbos, žlugdant karių motyvaciją ir „drąsinant priešą“.

Žiniasklaidos įtaka įvykiams tikrai buvo didelė: ne kas kitas kaip spauda iškėlė į viešumą kalinių žeminimo skandalą ir kitus JAV okupacinės armijos vykdomus nusikaltimus. Kai kuriuose leidiniuose kritikuoti karą Irake buvo tapę gero tono ženklu. Nesunku buvo patikėti, kad žiniasklaida iš tikrųjų tik ir laukia, kad blogos naujienos patvirtintų jų spėliojimus, jog demokratijos į Iraką tokiu būdu atnešti nepavyks. JAV administracija piktinosi, jog skrupulingai išnarstomi visi sprogimai, pasikėsinimai, įkaitų pagrobimai, bet nekreipiama dėmesio į neskandalingus, bet vertus dėmesio procesus, tokius kaip šalies atstatymo darbai.

Kita vertus, pačiose JAV dauguma ekspertų ir analitikų tikino, kad JAV neturėjo kito pasirinkimo, kaip pritaikyti tokį Irako problemos sprendimo būdą, pastebi organizacija Fair, tirianti žiniasklaidos objektyvumą. Nepaisant to, kad visuomenės nuomonės tyrimai Irake rodė, jog didžioji dauguma šalies gyventojų norėtų greito JAV pajėgos pasitraukimo, nemaža dalis žurnalistų vis dar reiškė nepagrįstą nuomonę, kad Irako liaudis nori, jog JAV kariai pasiliktų jų saugumui užtikrinti. Net jei didelė visuomenės dalis yra priešiška tolesniam JAV okupacinės kariuomenės pasilikimui Irake, jie mano, kad tai – mažesnė blogybė nei nestabilumas, – teisino karinę misiją žurnalistai.

Tačiau šiame antrajame Irako kare ir invaziją ginančiai, ir prieštaraujančiai žiniasklaidai atsirado naujas iššūkis. Tai – arabų televizija Al Jazeera. Kataro televizijos kanalas drąsiai rengė reportažus iš vidaus, nebijojo rodyti sugriovimų ir civilių aukų, kalbinti kitoje barikadų pusėje esančių kovotojų ir, kiek įmanoma, išklausyti abiejų pusių balsus. Kanalas susilaukė aštrios kritikos iš abiejų pusių: fundamentalistai jį kritikavo už neleistino turinio rodymą, JAV administracija – už tendencingumą. Pykti buvo už ką: Al Jazeera rodė labai nepatogius faktus ir vieniems, ir kitiems. JAV pareigūnams, teigiantiems, kad dauguma (95 proc.) karo aukų yra šauktinių amžiaus vyrai, labai nepatiko Al Jazeera reportažai su liudininkų pasisakymais ir nužudytų moterų bei vaikų vaizdais. Armijos atstovas spaudai Markas Kimmittas irakiečiams, žiūrėjusiems Al Jazeera reportažus, pasiūlė „pakeisti šį kanalą teisėtu, autoritetingu, sąžiningu naujienų kanalu. Šis kanalas, kuris rodo amerikiečius kaip tyčia žudančius moteris ir vaikus, nėra teisingas žinių šaltinis. Tai propaganda ir melas.“ Net CNN televizija kamantinėjo Al Jazeera atstovą, kodėl šis kanalas esą pateikia vienpusišką vaizdą ir perdėtai išryškina kai kurias detales. Tačiau Al Jazeera suprato vieną svarbią tiesą: aritmetiniais ženklais išreikštas aukų skaičius yra tik statistika, o kraupus silpniausių visuomenės narių lavonų vaizdas – jau tragedija, skatinanti susimąstyti. Nepriklausomi žurnalistai patvirtino, kad JAV per karą užimtuose miestuose vaizdas buvo kaip tik toks, kokį parodė Al Jazeera. Iš 600 irakiečių, nužudytų Faludžoje, 200 buvo moterys ir 100 – jaunuoliai ir vaikai, o iš žuvusių vyrų nemaža dalis nebuvo kovotojai.

Taigi praėjus 15 metų nuo pirmojo Irako karo pradžios, galime pastebėti žiniasklaidos progresą tuo požiūriu, kad atsirado platesnė nuomonių įvairovė. Ir šalininkai, ir skeptikai gali surasti žinių ir komentarų, pagrindžiančių jų poziciją. Saddamas Husseinas jau nevaizduotas kaip pasakų pabaisa, kuria galima gąsdinti vaikus. Visas nuomones bandyta pagrįsti racionaliais argumentais. Tačiau gal kaip tik tokia objektyvumo maskuotė kelia dar didesnį pavojų. Mąstantis individas lengvai atsijos propagandą nuo realybės. Bet į racionalumo skraistę įvilkta ta pati propaganda dažnai praslysta nepastebėta. O juk žiniasklaidos tikslas – ne palaikyti vieną ar kitą pusę, o objektyviai perteikti realybę. Ar bent jau taip turėtų būti…

Daiva Repečkaitė

Daiva Repečkaitė

Sociologė ir lygių galimybių specialistė, VU TSPMI vedanti Socialinių teorijų įvado seminarus. Jos akademiniai interesai yra medijos ir stereotipai, lygių galimybių politika, migracijos ir miesto sociologija.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.