Po mūsų – nors ir tvanas?

09_tvanas_duslintuvas.jpgPrancūzijos karalius Liudvikas XIV dar XVII a. išdėstė savo požiūrį į ateitį sparnuota fraze: „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“. Nuo šio monarcho mirties praėjo beveik trys šimtai metų, tačiau tam tikrais atvejais mūsų mąstymas liko visiškai nepakitęs. Tokios mąstysenos apraiškų galime rasti nūdienos politikos veikėjų ar verslo atstovų pasisakymuose bei darbuose. Jų trumparegiškumą puikiausiai atspindi siekis uždirbti reprezentuojamam subjektui kuo daugiau pinigų ar nepatirti finansinių nuostolių, neatsižvelgiant į galimas pasekmes, šiuo atveju – grėsmes pasaulinei ekosistemai.

Kodėl tvanas?

Nuo pramonės revoliucijos laikų tiek privačios, tiek valstybei priklausančios įmonės tarnavo žmonių poreikiui gyventi kiek įmanoma patogiau. Praėjus šiek tiek daugiau nei vienam amžiui aptikti ir pirmieji neigiami šalutiniai poveikiai. Virš Australijos rytinės dalies ir Naujosios Zelandijos salyno užfiksuota didžiausia pasaulyje ozono skylė, kasdien „dovanojanti“ radiacinius saulės spindulius.

Negana to, visų pasaulio valstybių gamyklos, dujas ar net anglį naudojančios jėgainės, automobiliai nuolat teršia atmosferą anglies dvideginiu, azoto oksidu, aerozoliais bei kitomis kenksmingomis dujomis. Ilgainiui šios dujos sluoksniuojasi tolygiai po ozono sluoksniu tarsi plėvelė, kuri praleidžia saulės spindulius, tačiau nebeleidžia perteklinei šilumai grįžti atgal į kosmosą. Tai vadinama šiltnamio efektu.

Tik atsiradus šiam reiškiniui, pradėjo šilti Žemės atmosfera. Tai sąlygojo globalinį atšilimą. Kylant bendrajai oro temperatūrai, tirpsta Šiaurinio ir Pietinio planetos polių ledynai. Kuo daugiau šiltnamio efektą skatinančių dujų, tuo daugiau šilumos. Vien tik per pastaruosius dvidešimt metų globalinė temperatūra pakilo apie 1,5 laipsnio pagal Celsijų. Prognozuojama, kad XXI a. pabaigoje skirtumas gali siekti net 6 laipsnius.

Tokiais tempais šylant klimatui, netruks ištirpti ledynai. Dar greičiau snieguotas viršūnes praras „pasaulio stogas“ – Himalajai. Tokiu atveju pusė Azijos neteks aprūpinimo gėlu vandeniu. Nebelikus ledynų, stipriai pakils pasaulinis vandens lygis, vandenynai bus praskiesti gėlu vandeniu, Golfo srovė turėtų sunykti. Pasekmės – Europos klimatas stipriai atvės, Nyderlandai neteks dalies teritorijos, klimato kaitos sąlygotų kataklizmų daugės ir jie bus stipresni. O žemei maišantis su vandeniu tvanas nėra jau toks neįtikėtinas.

Globalinio atšilimo slopinimas

Susidomėjimas šiltnamio efektu ir jo padariniais kilo dar praėjusio amžiaus viduryje, tačiau tik 1985 m. Austrijos miestelyje Villache ši problema buvo pristatyta pasauliui. Identifikuotos jau minėtos grėsmės, paruoštos rekomendacijos vyriausybėms. Prie realių veiksmų prieita 1992 m. Rio de Žaneire, kur Jungtinių Tautų narės pasirašė „Struktūrinę konvenciją dėl klimato pokyčių“ (angl. Framework convention on climate change – FCCC). Po penkių metų šios konvencijos dalyviai istorinėje Japonijos sostinėje Kiote pasirašė protokolą, kuriuo įtvirtinti valstybių įsipareigojimai slopinti globalinį atšilimą.

Protokolo dalyvėms keliami reikalavimai 2008-2012 m. laikotarpiu sumažinti kenksmingų dujų emisiją vidutiniškai 5 procentais, skaičiuojant pagal 1990 m. duomenis. 2012 m. numatyta Kioto susitarimą peržiūrėti ir paskelbti naują tarptautinį protokolą, kuriuo būtų reikalaujama dar labiau mažinti dujų išmetimą. Be abejo, šie užsibrėžti tikslai yra sveikintini, tačiau jų įgyvendinimas skendi migloje. Nors protokolą pasirašė beveik visos pasaulio valstybės, tik nedidelė jų dalis iš tikrųjų laikosi Kiote prisiimtų įsipareigojimų.

Daugiausia entuziazmo demonstruoja Europos Sąjunga, kurios branduolys šiandien daug investuoja į „žaliąsias“ technologijas, skatina eko-investicijas pramonėje bei eksportuoja įvairius aplinkos neteršiančius energetikos mechanizmus. Pavyzdžiui, Kinija yra viena didžiausių vėjo jėgainių importuotojų iš ES valstybių. Taigi tam tikrais atvejais Kioto protokolo tikslų įgyvendinimas gali būti ekonomiškai naudingas.

Plačiai užmerktos akys

Vis dėlto ekonomine globalinio atšilimo slopinimo nauda nemažai valstybių linkusios abejoti. Pavyzdžiui, JAV oficialieji asmenys teigia, kad Kioto susitarimas uždeda pančius ekonomikos augimui. Tai, be abejo, nėra naudinga pasauliniam hegemonui. Todėl JAV iki šiol nėra ratifikavusios protokolo ir deklaruoja to nedarysianti tol, kol realių priemonių atmosferos taršai mažinti nesiims itin sparčia ekonomine plėtra besididžiuojančios Kinija ir Indija.

Net ir itin tikslios mokslininkų prognozės dėl neigiamų klimato kaitos padarinių neįtikina federalinės Jungtinių Valstijų vadovybės. Situaciją švelnina tik kai kurių valstijų ar miestų administracijų pastangos savo nuožiūra mažinti dujų emisijas ir skatinti eko-inovacijas. Pavyzdžiui, tokias iniciatyvas bando įtvirtinti Niujorkas ir Los Andželas; Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzneggeris paskelbė, kad per artimiausius 15 metų stengsis valstijoje išplėtoti vandenilio kuro degalinių tinklą, o vandeniliu varomus automobilius tieks „Honda“ koncernas.

Tam, kad pavyktų užteršimą mažinti globaliu mastu, būtina tiek politinė valia, tiek privačių konsorciumų sutikimas. Vargu ar to galime tikėtis artimiausioje ateityje. Galbūt globalinio atšilimo grėsme įtikinti galėtų labai skaudūs, apčiuopiamą finansinę išraišką turintys įrodymai. Jungtinių Tautų aplinkos programos (UNEP) pateiktais duomenimis, jau šį dešimtmetį klimato pokyčių daroma žala gali pasiekti 150 milijardų JAV dolerių kasmet. Tuo tarpu didžiausias pasaulio draudikas – „Munich Reinsurance“ – teigia, jog per artimiausius dešimtmečius ši žala viršys 300 mlrd.

Esama įvairių prognozių, tačiau mokslininkai neabejoja, kad Žemės klimatas dėl žalingos žmogaus veiklos transformuojasi itin sparčiai, todėl artimiausiu metu gamta ir visa žmonija turės adaptuotis prie nenatūraliai pasikeitusių sąlygų. Kol pasaulio politikos „grandai“ vadovausis jau minėta Liudviko XIV nuostata, o tokiuose forumuose, kaip G8, bus diskutuojama apie tai, kaip apsirūpinti atmosferą teršiančiais energetiniais ištekliais, tol iš tiesų galime tikėtis blogiausio.

                                                                                                        Marijus Neliupšis

7 atsiliepimai apie straipsnį “Po mūsų – nors ir tvanas?

  1. gal as ir klystu bet ar tik ne Kraliaus Liudviko XIV tevas Liudvikas XIII yra pasakes: „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“? na tiksliai nezinau, bet jeigu norit kad straipsnis neprasidetu istorine klaida tai pasidomekit….aciu….

  2. Klysti, nes vis delto Liudvikas XIV tai pasake. Pries komentuojant kita karta pasidomek geraiu, nes net mokykliniuose vadoveliuose tai parasyta ;)))

  3. tai pasake Liudvikas XV, ne XIV (ar XIII) – bent jau taip dauguma saltiniu teigia. Fraze populiaru priskirt Liudvikui XIV turbut del to, kad sis „Karalius Saule“ siaip „zymesnis“….

  4. Ne Liudvikas XIV XVII a., o Liudvikas XV XVIII a. Ir ne jis pats paleido šią frazę, o jo favoritė madam de Pompadur, guosdama karalių dėl pralaimėto mūšio Prūsijai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.