„LTI – FILOLOGO UŽRAŠŲ KNYGUTĖ“ (1957). XVII skyrius. Sistema ir organizacija

Viktor Klemperer

Egzistuoja Koperniko sistema, kelios filosofinės ar politinės sistemos, bet kai nacionalsocialistai sako „sistema“, jie turi galvoje išimtinai Veimaro Respublikos sistemą. Būtent tokia, ar kiek platesnė, visą laikotarpį tarp 1918 ir 1933 metų apimanti, žodžio „sistema“ samprata neįtikėtinai greitai išplito ir tapo tolygi net tokiems epochų pavadinimams, kaip, pavyzdžiui, Renesansas. Jau 1935-ųjų vasarą mano vartelius taisęs dailidė skundėsi: „Kaip prakaituoju! Va, sistemos laikais būdavo gražių apykaklių, kurios taip neverždavo. Dabar kitaip, visur tik ankšti užtrauktukai, jei įmanoma, dar ir labai kieti.“ Taip kalbantis vyras, žinoma, nesuprato, kad viename sakinyje ir gailėjosi prarastos Veimaro Respublikos laisvės, ir savo žodžių pasirinkimu ją niekino. Tai, kad patogesnės apykaklės reiškė didesnę laisvę, niekieno nestebina. Bet tai, kad žodis „sistema“ su savimi neišvengiamai nešė kaltinimą, būtina aptarti plačiau. Naciai tapatino Veimaro Respublikos valdymo sistemą su sistema apskritai, nes būtent su ja stojo į tiesioginę kovą, būtent joje matė blogiausią valdymo formą, blogesnę net už monarchiją. Veimaro Respublika labiausiai buvo kaltinama paralyžiuojančia partijų skilimų gausa. Po pirmojo Hitlerio vadovaujamo posėdžio Reichstage, kuriame visi gerai išdresiruotų statistų pasiūlymai be diskusijų buvo vienbalsiai priimti, partijos laikraščiai triumfavo: naujasis Reichstagas sugebėjo daugiau nuveikti per pusvalandį, nei parlamentinė sistema per pusę metų.

Tačiau už sistemos atmetimo slypėjo šis tas daugiau, nei neapykanta valdymo formai. Sistema yra kažkas susieto, tai konstrukcija ar statinys, kurio veikimas remiasi racionalia tvarka. Būtent šia konkrečia konstruktyvia prasme ir šiandien kalbame apie geležinkelio, kanalizacijos sistemas. Tačiau vis dažniau (gal net galima sakyti „išskirtinai“) šis žodis yra vartojamas abstrakcijai įvardyti. Kantiškoji sistema yra logiškai sumegztas minčių tinklas pasaulio visumai suvokti. Kantui ar bet kuriam kitam tuometiniam filosofui filosofuoti reiškė sistemingai mąstyti. Būtent tai nacionalsocialistai ir norėjo išrauti iš žmogaus vidaus. Mąstantis žmogus nenori būti perkalbėtas, tik įtikintas. Tą, kuris mąsto sistemingai, įtikinti dvigubai sunkiau. Dėl to LTI (Lingua Teritii Imperii – Trečiojo Reicho kalba) nekentė žodžio filosofija dar labiau nei žodžio sistema. Jie sistemą vaizdavo neigiamai, minėjo ją su nepasitikėjimu ir įtarumu, tačiau minėjo dažnai. Filosofija, iš kitos pusės, buvo apskritai išmesta iš žodyno ir pakeista „ideologija“.

Tačiau kaip naciai vadino savo pačių valdymo sistemą, šiam žodžiui tapus tabu? Jie, žinoma, sistemą turėjo, ir didžiavosi tuo, kad savo tinklu yra apgaubę visus gyvenimo aspektus. Bet, anot jų, tai nebuvo sistema, tai buvo organizacija; jie nekūrė protu pagrįstos sistemos, jie įsiklausė į organiško gyvenimo paslaptis. Žodžio „organizacija“ analizę turiu pradėti būdvardžiu „organiškas“, kuris skiriasi tiek nuo daiktavardžio „organas“, tiek nuo veiksmažodžio „organizuoti“ ir yra nuo dienų pradžios garbe ir šlove apgaubtas. (Kada buvo ta „dienų pradžia“? Be abejonės, romantizmo saulėlydyje. Nors kai sakoma „be abejonės“, tai tik todėl, kad abejonė kaip tik yra, bet nuo jos siekiama nukreipti dėmesį).

Kai man bandė įkalti „Dvidešimto amžiaus Mituose“ ¹ aprašytą „organišką tiesą“, aš jau buvau susiformavęs savą nuomonę. Dar prieš įsiveržimą į Rusiją rašiau: „kokie juokingi būtų jų plepalai, jei tik neturėtų tokių gąsdinančių žudikiškų pasekmių.“ Tačiau, anot Rosenbergo, profesionalūs filosofai daro dvigubą klaidą: pirma, jie leidžiasi į „vienintelės ir amžinos tiesos medžioklę“; antra, jie „ieško grynai logiško kelio, kuriame vis labiau ir labiau atsitveriama nuo mąstymo aksiomų“. Kaip alternatyvą jis atskleidžia savą, tik dabar jau ne filosofišką, o giliai mistišką ir ideologizuotą požiūrį, siekiantį išvalyti „bekrauję intelektualinių grynai schematiškos sistemos šiukšlių krūvą“. Šioje citatoje galima rasti svarbiausią LTI nepasitenkinimo sistema priežastį.

Paskutiniuose, apibendrinančiuose „Mitų“ puslapiuose šia sistemos kritika grindžiamas ir galutinis organiškumo išaukstinimas. Orgao graikiškai reiškia tinti, dygti, augališkai, be sąmonės vystytis; „organiškas“ vokiečių kalboje yra tiesiog gebantis augti. Vietoje vienos universalios tiesos, kuri turetų tikti įsivaizduojamam bendram žmogiškumui, atsiranda „organiška tiesa“, kuri yra rasės kraujyje ir tik tai rasei galioja. Ši organiška tiesa nėra išmąstoma ar sukuriama remiantis intelektu; ji neslypi racionaliame žinojime; ji yra „paslaptingame tautos ir rasės sielos centre“, germanų rasei duota, jos galutinis žinojimas įrašytas jau pirmame jos religiniame mite“. Viso to Rosenbergas niekur aiškiau nei šioje citatoje ir nepaaiškina. Viską išaiškinti – ne jo darbas. Aiškumas įkvepia mastymą, magija įmanoma tik prietemoje.

Magiška šlovė, apsupanti šią miglotą kalbą apie organiškumą, dalinai prarandama, iš būdvardžio padarius daiktavardį ar veiksmažodį. Tokios sąvokos kaip „partijos organas“ ar „organizacija“ jau egzistavo politinėje sferoje ir prieš nacionalsocialistus. Kai aš pirmą kartą išgirdau kalbant apie politinius reikalus, darbuotojas Berlyne buvo vadinamas „organizuotu“ tuomet, kai priklausė socialdemokratų partijai. Tačiau partijos organai nebuvo sukurti mistiškų kraujo apytakos jėgų, jie buvo suformuoti tik po ilgai trukusių svarstymų. Organizacijos neaugo organiškai kaip vaisiai, o buvo rūpestingai sukonstruotos, arba, kaip naciai sakydavo- „užaugintos“. Jau prieš pirmą pasaulinį karą esu sutikęs autorių, kurie organizacijoje kaip tik matė priemones organiškumo nužudymui, nusielinimui ir su-mechaninimui. Nacionalsocialistams priklausiusio Dwingerio romane „Pusiaukelėje“ (1939) radau savo dirbtinumu su tikru ir naturaliai užaugusiu ryšiu supriešintą organizacijos ryšį. Vienaip ar kitaip, nors ir išgyvenęs daug „auklėjimo“ ir pakeitimų, žodis „organizacija“ LTI liko garbingoje vietoje.

Totalitarumo poreikis sukūrė organizacijų iki kaklo, ne, net iki kačių: nebegalėjau už kates susimokėti gyvūnėlių priežiūros draugijai, nes „Vokiečių kačių būvyje“ – būtent taip vadinosi partijos organu pavirtusios draugijos naujienlaiškis – nebebuvo vietos pamirštiems, anksčiau žydams priklausiusiems gyvūnėliams. Vėliau mūsų naminiai gyvūnėliai: katės, šunys ir net kanarėles – buvo paimti ir nužudyti. Ir tai nebuvo išskirtinis pavienio blogiečio poelgis, tai buvo institucionalizuota ir sistematiška. Tai buvo vienas iš tų pilkų, niekam nežinomų įvykių, kurių jokiame Niurnbergo procese nerasi. Būtų mano valia, būtent jam pastatyčiau didžiulį paminklą, nors man tai ir sielos nemirtingumą kainuotų.

Šia kalba nuo LTI temos nuklydau ne taip ir toli, kaip galėjo pasirodyti. „Vokiečių kačių būvis“ – vienas iš pavydžių, kaip naujos kalbos kūrimas gali išpopuliarėti ir tapti juokingas. Savo organizavimo ir centralizavimo manijos metu naciai sukūrė visa jungiančias „Skėtines organizacijas“; dar pačioje Trečiojo Reicho karnavalo pradžioje, „Miuncheno naujausių naujienų“ numeryje, tiesa, per du tris metus iš lėto nutilusiame, pasirodė žinutė apie „Skėtinės vokiečių kačių būvio organizacijos“ sukūrimą. Kadangi tokio pobūdžio pasityčiojimas taip ir liko pavieniu atveju, ilgainiui išsivystė kita, visai ne ironiška, o gan nesąmoninga nacistinio organizavimo kritika, organiškai kilusi iš pačios tautos sielos. Ji pasirodydavo skirtingose vietose tuo pačiu metu ir su tokiu pačiu natūralumu. To priežastis, kaip jau minėjau šios knygos pradžioje, yra tai, kad kalba už mus galvoja ir kalba. Man teko pastebėti dvi šios neįsisąmonintos kritikos fazes.

Jau 1936-aisiais mano automobilį taisęs mechanikas su pasididžiavimu paklausė: „Argi ne puikiai čia jums suorganizavau?“ Žodžiai „organizacija“ ir „organizuoti“ bei įsivaizdavimas, kad bet koks darbas pirmiausiai yra organizavimas, jam buvo taip įstrigęs, jog net į galvą neatėjo savo veiklos pavadinti „darbu“, „tvarkymu“ ar paprasčiausiai „darymu“. Antrą šios kritikos vystimosi fazę pirmiausiai sutikau Stalingrado dienose, o po to taip pat ir daug kur kitur. Aš paklausiau, ar dar yra likę gero muilo. Man atsakė: „Nebėra pirkti, reikia susiorganizuoti.“ Šis žodis įgijo blogą reputaciją, ilgainiui pradėjo atsiduoti nešvariu bandymu „prasukti“ – būtent tuo, ką nacionalsocializmas ir skleidė. Tačiau žmonės, kalbėdami apie privačių reikalų organizavimą, negalvojo įsiveliantys į kokią abejotiną veiklą. Ne, „organizavimas“ buvo sugebėjimą gerai „tvarkytis“ išreiškiantis žodis. Tai buvo savaime suprantamais pavirtusių dalykų darymas.

Aš vis rašau „buvo… buvo“. O bet kas dar vakar sakė: „reiktų tabako susiorganizuoti“. Bijau, kad tai būsiu buvęs aš.

Iš vokiečių kalbos vertė Julija Ravaitytė