Stebėtojas – stebėtojui

M. Sakalauskas, 1982 m.

Jei po paskaitų ištrūkus iš TSPMI koridorių dar nesinori bėgti tolyn, užtenka prisėsti ant suoliuko, visai priešais pastatą, ir kurį laiką, ypač vakarais, stebėti jo dar šviečiančius langus. Senoji Vokiečių gatvė, kurioje rūmus galėjo turėti tik turtingi žmonės, neretai susiję su karaliaus dvaru, garsūs Lietuvos didikai – Goštautai, Sa­piegos, Kiškos, Tyzenhauzai, taip pat Vilniaus arkivyskupija, liuteronų bažnyčia, dabar vilioja barų lankyto­jus ir išmaldos prašytojus – jie vieninteliai išliko nepasikeitę per il­gus amžius. Tikriausiai jie buvo čia ir tada, kai Vokiečių gatvėje ir visą 61 kvartalą įrėminančiose Ašmenos, Mėsinių, Šv. Mikalojaus gatvėse, netoli pagrindinės prekybos vietos – Rotušės aikštės, nuo XIV a. kunigaikščio Gedimino kvietimu kūrėsi amatininkai ir pirkliai. Nors kvartalo namų ir gatvių tinklas baigė formuo­tis XVI a., pastatų vidaus ir išorės architektūra kito. Nuolat atnaujinant pastatus, gotikinės architektūros fragmentai daugiausiai išliko namų rūsiuose, tuo tarpu fasadai ir vidaus interjeras buvo perstatomi renesanso, baroko, klasicizmo stiliumi. Dėl Vilnių niokojusių gaisrų Vokiečių gatvėje neišliko renesanso architektūros pavyzdžių, randamos vos kelios barokinės detalės, iki Antrojo Pasaulinio karo buvo išlikę nemažai klasicizmo architektūros bruožų, dažniausiai pasislėpusių po gausia eklektika.

Tačiau ilgai žiūrint į pilkai mėlyną TSPMI pastato fasadą, pradeda ryškėti smulkios baltos detalės, puošiančios langus ir piliastrus (it. pilastro − kolona, stulpas) – konstrukcinis ar dekoratyvi­nis architektūros elementas, vertikalus stačiakampis arba pusapvalis sienos kyšulys (panašus į iš sienos išsikišusią koloną ar stulpą)). Tokias pat galima pamatyti ir senosiose nuotraukose – ten užfiksuotas vis tas pats triaukštis, į gatvę išsikišęs, aukštesnis už aplinkin­ius namus pastato fasadas, tik jei žiūri į juodai baltą J. Bulhako fotografiją, darytą dar nepasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, raidžių TSPMI ir vėliavos su meandra nėra. Pasirodo, kad Vokiečių g. 10 visai nėra TSPMI, netgi labai ne TSPMI, o kažkas, ir artimiau susijęs su pačia Vokiečių (ar Muziejaus) gatve ir visu miestu. Tai, kas yra Vokiečių g. 10, priklauso tik nuo stebėtojo.

Jei ieškočiau to paties stebėjimo suoliuko prieš gerus aštuoniasdešimt metų, jo tiesiog ten nebūtų ir į pastatą būtų galima žiūrėti nuo kokios žydų parduotuvėlės slenksčio. Aplinkinės gatvės tokios siauros, kad saulė apšviečia tik viršutinius aukštesnių pastatų aukštus ir stogus. Žiūrint iš kitapus gatvės, pastatas, stovintis Vokiečių g. 10 taip arti, kad atrodo daug aukštesnis. Juk Vokiečių gatvė prieš lemtingą sovietinę rekonstrukciją šeštajame dešimtmetyje buvo gero­kai siauresnė – ten, kur šiandien palikta vieta madų demonstravimui ir lauko kavinėms, rytinėje gatvės pusėje stovėjo namai, ir jų vidiniuose kiemuose būta ne mažiau paslapčių ir intrigų nei kitapus gatvės esančiame, dešimtuoju numeriu pažymėtame Arono Žuko pastate. Šis žydiško vardo ir lietuviškos pavardės turėtojas – paskutinis pastato savininkas prieš karą. Šitas tikriausiai labai turtingas žmogus XX a. pradžioje ėmėsi rekon­struoti savo nuosavybę, stovinčią Vokiečių g. 10 ir netinkančią jo vykdo­mos komercinės veiklos, tuo metu vykusios visų Vokiečių gatvės pastatų pirmuosiuose aukštuose. A. Žukui prireikė keturių plačių vitrininių langų – visiškos fasado naujovės. Taip pat – aukštesnio pastato vidiniame kieme. Šie pritaikymai buvo palaiminti miesto vadovybės, kuri tikriausiai negalvo­jo apie istorinio fasado išsaugojimą. Kita ver­tus, juk ne kanalizaci­jos įrengimas ar A. Žuko langai padėjo pamatą pastate vyraujančiai eklek­tikai. Dėl XIX – XX a. būdingo gyvenamųjų ir komercinių patalpų trūkumo Vokiečių gatvės architektūrą papildo naujos detalės, skirtos pastatų funkcionalumui padidinti. Pašiūrėmis ir sandėliukais užgrūsti vidiniai kiemai, platinami langai, į nedegius keičiami dar išlikę senoviniai mediniai laiptai. Eklektika! Toks likimas ištinka visus pastatus, kurie vienu metu priklauso net šešiems savininkams – nors vieni jų save vadinę grafo Potockio įpėdiniais. Iš tiesų, žvelgiant į pastatą kokiais 1857 m. gali nustebinti jo gyventojų įvairovė – lenkai, žydai ir net valstybė (tikriausiai Imperija) laiko save pastato dalininkais. Ar ištinka tokį pastatą likimas tų pastatų, kuriuos vienas šeimininkas nudažo žalia, o kitas – salotine spalva? Šito nežinome, žinome tik tai, kad vidiniame kieme jie visi dalijasi bendru sandėliu ir arklide, apsiperka tikriausiai vienoje iš keturių krautuvėlių, įsikūrusių pirmame aukšte, išėję pasivaikščioti gali susitikti su žymiais kaimynais – net pačiu S. Moniuška, gyvenančiu netoliese, beveik priešais vieną didžiausių to meto – viešbučių „Euro­pa”, įsikūrusį Vokiečių ir Dominikonų gatvių sankryžoje, priešais Tyzenhauzų rūmus. Bet į butus ir bute­lius suskirstytas dešimtuoju numeriu Vokiečių g. pažymėtas pastatas XIX a. viduryje – kontrastas tam, koks jis buvo ankščiau! Juk XVII a. jis žinomas kaip Vitebsko vaivados rūmai, o tuo metu Vitebsko vaivado­mis buvo patys Sapiegos, kurie jiems priklausančiuose rūmuose Vokiečių gatvėje pastato barokinį fligelį ir per­stato gotikinį į gatvę atsuktą pastatą pagal baroko taisykles. Ši didelė in­vesticija istorijai pasirodo neverta išsaugojimo – Vilnių siaubiantys gais­rai sunaikina beveik visą nebažnytinę barokinę architektūrą, ne išimtis ir Sapiegų rūmai, vėliau atitekę mažai istorijai žinomam Vynsorui, vėliau – Kielšovskiui, kuris, nenorėdamas atsi­likti nuo mados, rekonstruoja pastatą pagal klasicizmo taisykles.

Tačiau ar žino jie, kad pati vertingiausia pastato dalis taip ir lieka atspari architektūriniams vėjams? Pastato rūsiuose išlikę gotikiniai skliautai siūlo nusikelti į pačią Vokiečių gatvės istorijos pradžią – galbūt net į tuos laikus, kada, paklausę kunigaikščio Gedimino kvietimo, į Vilnių atkeliauja pirkliai ir amatininkai. XV a. pradžioje, kada 312 posesija, kurioje dabar ir stovi pasta­tas esantis Vokiečių g. 10, priklauso Vilniaus vaivadai Manvydui, joje stovi ne vienas, o du namai. Jie gotikiniai – galu atgręžti į gatvę, jų mūras labai primena to paties Man­vydo rūmus, stovėjusius Žemutinės pilies teritorijoje ir palaidotus po kalno šlaito nuošliauža. Prie vieno iš namų glaudžiasi bokštas, savo stiliumi primenantis Trakų pilies donžoną (pranc. donjon – viduramžių pilies gynybinis, sar­gybos ir gyvenamasis bokštas). Nereikia abejoti – tai tikrai didingi rūmai, saugūs ir kartu patogūs, nes jie dideli, mūriniai, tikriausiai dviaukščiai. Jų rūsiai išlieka per visas miestą ir namą palietusias negandas.

Iš tiesų, žiūrint į pastatą, reikia stebėtis, kiek daug išliko. Laimingas tas adresas Vokiečių g. 10: aplinki­niai namai sugriaunami karo metu, sulyginami su žeme sovietmečiu, dingsta ištisi žydų kvartalai, pasikeičia miesto valdovai ir gyventojai, pastatų paskirtis, vyksta leistinos ir neleis­tinos rekonstrukcijos, o triaukštis namas Vokiečių g. 10 kartu su vi­dinio kiemo ansambliu lieka beveik nepaliestas. Net jei vidaus interjeras, daug kartu keistas ir tobulintas šeimininkų, nedaug išlaiko praeities žymių, kaip didžiausias netikėtumas restauratoriams, prieš trisdešimt metų susirinkusiems į posėdį, at­rodo pastato išorė – Lietuvoje tokių pastatų beveik nėra išlikę. Lemtingas sprendimas – keisti pastato paskirtį ir iš gyvenamojo padaryti visuomeniniu.

Todėl sėdint ant suolelio po paskaitų reikia šiek tiek laiko skirti to lemtingojo fasado pažinimui – pakelti akis nuo keturių plačių A. Žuko įtaisytų vitrinų langų – pro juos matosi jau ne prekės, o kolegos studentai – ir ilgiau pažiūrėti į smulkiais ornamentais papuoštus langus, į jų išdėstymą, į vos matomas kolonas, į stogo liniją, į tamsius vartus į vidinį kiemą ir per senamiesčio kiemus pasiekti Šv. Mikalojaus bažnyčią – sakoma, kad Vokiečių gatvės ir aplinkinių kvartalų istorija prasideda būtent nuo jos.

Marija Dautartaitė, Marius Skerniškis