TSPMI kaip mažas pasaulis
Roberto Paez
Mūsų pasaulis yra iš daugybės mažų pasaulių“ – vienoje esė rašė Gendrutis Morkūnas. Jau 20 metų tokiu 
mažu pasauliu yra ir TSPMI. Trumpai tariant, institutas, įveikęs vaikystę ir paauglystę, jau spėjo tapti brandžia bendruomene su savais papročiais ir tradicijomis, normomis ir vertybėmis.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tai yra uždaras, nuo išorės atsiribojęs ir į autarkiją linkęs pasaulėlis. Jei kalbėtume metaforomis, institutą būtų galima lyginti su observatorija, kuri moko žvelgti į kitus pasaulius, ar tai būtų šalies politinis gyvenimas, ar tarptautiniai santykiai. Galų gale moko ne tik žvelgti, kaip dažnai siūlo pozityvistai – šaltu, atsietu, racionaliu, techniniu nesuinteresuoto mokslininko žvilgsniu, tačiau ragina ir pačiam aktyviai dalyvauti šiuose pasauliuose ir taip ant savo pečių užsikrauti bent mažą dalelę atsakomybės už tų jų likimą.
Prisimindamas savo studijų laikus institute, tiesiog negaliu nepaminėti puikios Czeslawo Miloszo poemos „Pameistrys“. Pats poetas pabrėžia, kad jo kūrinyje kalbama ne apie cecho pameistrį, o apie dviejų žmonių santykį, t.y. apie jo kaip pameistrio santykį su Oskaru Milašiumi, kuriam poemoje priskiriamas meistro titulas. Poema atskleidžia bent dvi itin svarbias idėjas. Visų pirma pabrėžiama, kad tam, kas pats nori tapti meistru, būtina bent kurį laiką pabūti pameistriu. Antra, už visus laimingiausias yra tas pameistrys, kuriam likimas suteikė galimybę mokytis iš didžių meistrų. Galima teigti, kad bet kokiame universitete svarbiausia yra ne biurokratinės struktūros, o paprasčiausias žmogiškas santykis tarp studento ir dėstytojo.
Galiu tik pasidžiaugti, kad mano pusšeštų pameistrystės metų, praleistų institute, suteikė galimybę semtis patirties iš tikrų savo srities specialistų. Galiu neabejodamas teigti, kad mano studijų metu TSPMI buvo surinkti geriausi savo sričių žinovai. TSPMI pasiekimus puikiai demonstruoja ir gausybė sėkmės istorijų, kai buvę pameistriai ilgainiui patys tampa puikiais meistrais.
Pameistrystės metai
Kadangi institute viskas sukasi apie politiką, neišvengiamai kyla klausimas, kokia politinė mintis čia dominuoja ir ar apskritai institutas sąmoningai yra iškėlęs vienos ar kitos politinės stovyklos vėliavą?
Ne kartą teko išklausyti nuomonę, kad TSPMI esą dominuoja konservatyvios pažiūros. Ne paslaptis, kad tokią nuomonę dažniausiai paskatina didžiulis profesorių Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio populiarumas tarp studentų, ypač pradedančiųjų. Įspūdis dėl dešiniųjų dominavimo gali susidaryti dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl ganėtinai skurdžios kairiosios minties. Institute nėra nė vieno kairiųjų pažiūrų dėstytojo, kuris bent iš tolo galėtų prilygti minėtiems dviems profesoriams tiek žiniomis, tiek charizma ir savo pavyzdžiu patraukti studentus, kurie dar nėra tvirtai apsisprendę dėl savo kelio. O tokių tikrai netrūksta. Antra, vienų ar kitų pažiūrų dominavimas nemaža dalimi priklauso ir nuo pačių studentų aktyvumo ir iniciatyvumo. Tad antroji priežastis veikiausiai yra pačių studentų iniciatyvumo trūkumas. Tiesa, pastaruoju metu padėtis keičiasi ir kairiųjų studentų balsas yra vis labiau girdimas.
Esu tikras, kad institutas nėra tik vieta, kur studentams yra perduodamas išimtinai vien techninis instrumentarijus, reikalingas tyrimams vykdyti. Pirmiausia tai yra plati diskusijų erdvė, kurioje vietos atsiranda tiek naujosios kairės atstovams, tiek liberalams, tiek dešiniesiems, kurie savo ruožtu taip pat nėra monolitinė grupė kaip kad kartais supaprastinama. Institute gimęs „Dešiniosios minties“ klubas savyje subūrė tiek liberalius konservatorius, tiek krikščioniško konservatizmo, tiek tautinio konservatizmo atstovus, kurie toli gražu ne visais klausimais laikosi vieningos nuomonės.
Institutas neturėtų iškelti kokios nors vienos stovyklos vėliavos. Čia vyraujantį pliuralizmą puikiai atskleidžia dėstytojo Lauryno Kasčiūno pastebėjimas, kad TSPMI vietą gali rasti tiek kultūrinis libertaras, tiek politinis nacionalistas. Jo teigimu, kiekvienas gali laisvai pasirinkti savo „kunigaikštį“. Tokia situacija yra naudinga vien todėl, kad nuolatinės diskusijos su oponentais (būtent oponentais, o ne priešais) neleidžia užpelkėti savo paties pažiūroms ir nuolat skatina ieškoti naujų argumentų ir atsakymų į klausimus. Tik atviroje ir nuoširdžioje diskusijoje gali patikrinti savo ginklų, t.y. idėjų, tvirtumą.
Dera tik džiaugtis, kad institutas yra atviras įvairioms nuomonėms. Džiugu, kad čia neįsigalėjo dalį Vakarų universitetų apėmusi politkorektiška laisvos minties cenzūra. Džiugu, kad nepasiduodama šiuolaikiškumo ir pažangos kultui, kuris, anot Aldouso Huxley, reiškia tik naivų įsitikinimą, kad pažanga vienoje srityje įmanoma nieko neaukojant kitoje srityje. Džiugu, kad nepasiduodama ir dešiniesiems radikalams, kurie, kalbėdami vien su mirusiaisiais, pamiršta, kad ir gyvieji turi savo žodį politikoje.
Yra kur tobulėti
Manau, kad viską derėtų užbaigti linkėjimais. Tik ko gi šiandien reikėtų palinkėti institutui? Norėtųsi palinkėti įvairesnės ir gilesnės meistrystės tam tikrose srityse, aišku, nuomonių bei pasiūlymų gali būti įvairių. Kairiesiems veikiausiai trūksta Vakarų universitetuose jau įprastinėmis tapusių studijų sričių: postkolonializmo, lyčių studijų, gilesnių šiuolaikinės politinės filosofijos studijų. Savo ruožtu, kaip dešinysis pasigendu kurso, kuris supažindintų su Lietuvos politine mintimi. Paskaitų ciklas „Lietuvos politinės minties paveldas“ buvo viena geriausių instituto iniciatyvų, leidusių pažvelgti į ganėtinai turtingą Lietuvos politinės minties kraitį. Tačiau manau, kad Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Juozas Girnius yra verti, kad jiems būtų skirtas ir atskiras kursas, jei ne privalomas, tai bent jau pasirenkamasis.
Nepakenktų ir gilesnis Lietuvos istorijos kursas, kuris neabejotinai padėtų geriau susigaudyti ir dabartinėse politinėse realijose. Trumpai tariant, būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp lokalinės ir globalinės perspektyvos. Būtinas platus žvilgsnis, supažindinantis studentą su pasaulio istorija ir svarbiausiais politinės minties paminklais. Tačiau toks žvilgsnis neturi iš akiračio išleisti ir vietinio konteksto su visa jo specifika, kaip ir pastarasis, savo ruožtu, neturi visko uzurpuoti.
Pabaigai norisi palinkėti, kad institutas ir toliau burtų tik geriausius savo sričių meistrus, o auditorijas užpildytų tik labiausiai motyvuoti pameistriai, patys svajojantys ir siekiantys meistrystės.
Donatas Puslys