Karališkos karaliaus miesto šiukšlės

post scriptum energetika

Jurgio Jonaičio komiksas

Kiekvienas žmogus turi savo mėgstamiausią popkultūroje pateikiamą valgymo iš šiukšliadėžės vaizdinį. Vieniems tai animacinio serialo „Tom and Jerry“ trisdešimt penktoji serija „The Truce Hurts“, kurioje juodas katinas Butch priėjęs prie metalinių šiukšlinių nusiima vienos jų dangtį ir ant jo lyg ant padėklo dėlioja iš šiukšliadėžių traukiamas gėrybes: du salotų lapus, porą apelsino griežinėlių ir t.t. Kitiems – vokalinio instrumentinio ansamblio Ž.A.S. dainos „Ne pieną gėręs, ne nuo pieno ir mirsi“ lyrinį „aš“ – Staską, kuris šiukšlių dėžėse susirasdavo maisto.

Kokiam socialiniam luomui tokius veikėjus priskirtumėte? Tiesiog valkatoms? Pankams? LARP‘eriams1? Nesuklyskite. Praktiški žmonės renkasi už Norfos. Dvidešimt pirmojo amžiaus hip(st)er-liberalistinis savęs ieškojimas sukūrė naują etiketę – dumpsterdaiveris (angl. – dumpsterdiver). Pasinėrus į koncepciją giliau, galima atrasti, kad freeganizmas (angl. – freeganism), – tai ištisas gyvenimo būdas, kuomet siekiama susirasti nemokamo maisto, dažniausiai – parduotuvių konteineriuose.

Švedai visada pabrėžia, kad jie labai sustainable (angl. – nepalieka riešutų pėdsakų). Visose įmanomose srityse. Deja, su maisto išmetimu dar galėtų padirbėti.

Naujas valkatavimo idėjas visada vilioja išbandyti, juolab, kad kartais tikrai sunku įsivaizduoti, kaip galima išmesti nesugedusius maisto produktus. Šiais socialinių tinklalapių epopėjos laikais susirasti bendraminčių lengva, kaip gerti kavą ar žiūrėti pro langą. Facebooke randu grupę „Freeganai Stokholme“ (šved. – „Friganer i Stockholm“). Paklausiu, ar ketina kas nors artimiausiu metu eiti panardyti. „Jo, jau rytoj“. Gerai. Susitinkame 8 valandą vakaro vienoje iš galinių metro stotelių. Kompanija nedidelė, bet labai maloni: trys švedai – dvi mergaitės ir vyrukas – ir aš. Viena švedė skusta galva, su ausyje tiek metalo, kad mano skautiškasis kompasas, man priartėjus pasisveikinti, netyčia priverčia mane atatupsta ranka trenkti jai antausį. Vyrukas – gerų akių vegetaras, apiplyšusiais sportbačiais. Antra mergaitė paprasta, praktikuojanti tokį nardymą konteineriuose jau apie metus.

Nueiname iki vieno nemažo prekybos centro. Darbo valandos jau baigėsi, bet viduje vis dar šviesu – paskutiniai darbuotojai tvarkosi. Laukiame, kol jie išeis, užrakins duris, sės į savo „Volvo“ ir išvažiuos. Čia negalioja penkių sekundžių taisyklė. Niekas taip ir nežino, ar nardymas po šiukšles yra legalu, ar ne. „Jei konteineriai kur nors užrakinti ir reikėtų lipti per tvorą, kad juos pasiektum, tuomet tai būtų nelegalu“, – tarė mums už nugaros stovįs Captain Obvious. Šiuo atveju, konteineriai tiesiog stovi prie parduotuvės. Bet niekas iš mano nardymo draugų negalėjo paaiškinti, ar tai legalu, ar ne. O aš čia tik pagal „Erasmus“. Taip bekalbant apslenkame ratą apie parduotuvę, kol Captain Obvious užeina į parduotuvę pro galines duris ir paaiškina darbuotojams, kaip baigti darbą. Darbuotojai kartu su Captain Obvious nueina iki „SAAB“ markės automobilio ir išvažiuoja. Tai ką, prie konteinerių? Atsidarome patį pirmą, aptempiame rankas latekso tinklais ir imame traukti šiukšlių jūros gėrybes. Sunku nupasakoti tą jausmą, kai persisveri per konteinerį ir trauki brokolius, pomidorus, vynuoges, bulves, bananus ir t.t. Tuo pačiu metu ir juokinga, ir graudu, galvos kompiuterio ekrane ima blykčioti klaida „HTTP 418“. Viską, kas atrodo dar tinkama vartoti, dedame ant šalia stovinčio konteinerio. „Panardę“ po tris konteinerius nusprendžiame, kad pakaks, ir dalijamės lobį: daugiausia – daržovės ir vaisiai. Tiesa, dar radome anyžinių ledinukų ir riešutinių vaflių. Telma, Luiza, Bonė ir Klaidas susipakuoja laimikį, kol nesupakavo pačių, ir dingsta, skambant „Fun Lovin‘ Criminals“ – „Scooby Snacs“.

Keistas jausmas valgyti vakarienei troškinį, kurio visi ingredientai išžvejoti iš konteinerio. Kita vertus, pasidžiaugi, nes taip įkali dar vieną vinį į pasaulio išgelbėjimą. Tam, kad maistas, kuris savaime mums yra adenozintrifosfatas2, būtų pagamintas ir patektų į parduotuves, o vėliau ant mūsų stalų, sunaudojama aibė kitų resursų – auginimo, pakavimo, transportavimo kaštai. Ir visa tai vėliau lengva ranka išmetama, kai pasaulyje vis dar yra badaujančių. JT Maisto ir žemės ūkio organizacija sako, kad pasaulyje vidutiniškai trečdalis maisto produktų, pagamintų žmonėms, yra išmetama, o tai sudaro apie 1,3 mlrd. tonų per metus, nors Bono ir stengiasi.

Ir vėl galvoje mirksi klaida. Ką daryti? Nardymas po konteinerius nėra problemos sprendimas, veikiau jos išryškinimas. Galima kurti organizacijas, kurios surinktų iš parduotuvių ar maitinimo įstaigų besibaigiančio galiojimo maistą, jį perrūšiuotų ir išdalytų jo stokojantiems. Galima šviesti vartotojus, kad galiojimo laikas nurodytas ant pakuotės nebūtinai reiškia, kad produktas tą dieną ir turi atsidurti šiukšliadėžėje, arba šviesti, kaip tinkamai laikyti produktus, kad jie taip greitai negestų. Parduotuvės galėtų gendančius vaisius ir daržoves sudėti į dėžes ir padėti prie kasų, kad visi, kurie nori ar kuriems reikia, galėtų juos nemokamai pasiimti. Galų gale, galima pirkti mažiau. Mažiau pirksi, mažiau išmesi – pirštus vėl prikiša bičiulis Captain Obvious.

  1. LARP’eris – simuliacinių žaidimų lošėjas.
  2. Adenozintrifosfatas (ATP) – energija
Giedrė Razgutė

miške gimus, miške augus, miško nemačius, Giedrė Razgutė, pasikauščius savo miego trūkumu ir geriausiais 90-ųjų hitais, toliau sėkmingai kovoja su Neteisybe Pasaulyje ir laisvalaikiu seka riešutus.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.