Kodėl žlunga imperijos

Rene Magritte „Amžinasis judėjimas“, 1935 m.

Rene Magritte „Amžinasis judėjimas“, 1935 m.

Dabartinė Vakarų civilizacijos būklė gali būti susieta su naftos, kaip strateginio ištekliaus, panaudojimu. Galima netgi teigti, jog, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų imperijos venomis teka nafta. Tiesą sakant, visos didžiosios civilizacijos remiasi vienokiais ar kitokiais gamtiniais ištekliais. Štai egiptiečiai turėjo derlingus, Nilo tręšiamus žemės plotus ir aukso kasyklas; romėnai – cementą; o actekai – įvairaus metalo bei gumos. Ištekliai leido šioms civilizacijoms suklestėti, bet tuo pačiu padarė imperijas priklausomas nuo resursų, kartu apsprendusių pastarųjų imperijų baigtį ir griuvimą. Vis dėlto prieš pradėdami juoktis iš civilizacijų-istorijos nevykėlių, pažvelkime atidžiau į procesą, kuris jas privedė prie tokios baigties.

Įdomią teoriją apie civilizacijų žlugimą pateikia Johnas Michaelas Greeras. Be hermeneutinės filosofijos, kultūros ir istorijos, jis tyrinėja ir mažiau konservatyvias mąstymo sritis – okultizmą, kabalą ar NSO. Prisiminus Tedo Kachinsky‘io žygdarbius, niekada nevalia ignoruoti išsimokslinusio ir intelektualaus gamtosaugininko. Taigi savo tekste „Kaip žlunga civilizacijos: katabolinio irimo teorija“ („How Civilizations Fall: A Theory of Catabolic Collapse“) Greeras išdėsto civilizacijų augimo, stagnacijos ir žlugimo schemas. Greeras, atidžiai tyrinėjęs keletą skirtingų civilizacijų, sukūrė žlugimo modelį, kuris yra iš esmės… ekologinis. Jis tai pavadino „žmonių žlugimo ekologija“ („Human ecology of collapse“).

Bet kuri žmonių visuomenė turi keturis elementus: išteklius (aplinkoje sutinkamos gėrybės, kurios dar nebuvo panaudotos energijos tėkmėje, pvz.: derlinga žemė, metalas, dar nedirbantys žmonės, dar neatrastos, bet įmanomos techninės naujovės), kapitalą (ištekliai, kurie jau buvo panaudoti energijos tėkmėje, tačiau galima juos panaudoti dar kartą, pvz. įrankiai, specialistai, pagamintas maistas), atliekas (ištekliai, kurių daugiau panaudoti jau neįmanoma, pvz. teršalai, įrankiai, ar netgi nedarbingi žmonės) ir gamybą (procesas, kurio metu kapitalas ir ištekliai naudojami gaminant kapitalą ir atliekas). Įdomu, kad išteklius ir kapitalą galima keisti vieną kitu, tačiau jų neįmanoma vienų kitais pakeisti šimtu procentų. Pavyzdžiui, traktoriaus darbą galima atlikti rankomis, bet užtruksime žymiai ilgiau. Arba – pastatus galima statyti iš molio, šiaudų ir akmenų, bet jų reikės daugiau, nei kitokių, jau apdirbtų ir tvarių medžiagų. Taip pat svarbu pabrėžti, kad pinigai šiuo atveju nėra kapitalas. Pinigai yra sistema kapitalo paskirstymui: už juos galima nusipirkti namą, bet vargu bau, ar iš jų galima tokį patį namą pasistatyti.

Kaip funkcionuoja visuomenės? Jos gamina kapitalą, panaudodamos išteklius. Statome namus, auginame vaisius, kuriame pažangą moksle pasitelkdami mums prieinamus resursus. Kapitalas pavirsta atliekomis tiek kažką gaminant, tiek nieko negaminant. Tarkim, nesuvalgytas maistas sugenda, mašinos rūdija, o žmonės sensta. Tam, kad civilizacija išliktų, naujai pagamintas kapitalas C(p) (capital production) turi būti lygus atliekoms (atsiradusioms tiek iš gamybos, tiek savaime). Kitaip sakant, atsiradusios atliekos W (waste) yra lygios išlaikymo kaštams M(p) (maintenance production). Pvz.: 100-tą sugedusių ir pasenusių mašinų reikia pakeisti 100 naujų mašinų; 150 pasenusių ir netinkamų darbui žmonių turi pakeisti 150 darbingų; ir t.t. Į sistemą įėjo tiksliai tiek naujo kapitalo, kiek atliekų ją paliko. Rizikuodamas prarasti jūsų dėmesį ir dar vieną potencialų skaitytoją, vis tik suvesiu tai į paprastą formulę:

C(p)=M(p)=W

Tokia civilizacija išlieka, tačiau nebeauga. Gaminame tik tiek, kad išlaikytume status quo. Tačiau, jei kapitalas viršija išlaikymo kaštus, civilizacija auga:

C(p)>M(p)

Šitaip susikuria teigiamas grįžtamasis ryšys. Augimas vienoje srityje reikalauja augimo kitose srityse. Padidėjęs turtas pagerina gyvenimo sąlygas visuomenėje, dėl ko padidėja gimstamumas, reikalaujantis daugiau namų, maisto, ploto… Dažniausiai nėra veiksmingų būdų kaip apriboti šį procesą, todėl jis tampa vis smarkesnis, įnirtingesnis. Pavyzdžiui, išteklių pilnoje šalyje daugėja imigrantų, kuriuos vilioja ekonominis valstybės augimas. Sukuriamas turtas išnaudojamas technologiniam išsivystymui, kuris lemia tolesnį geografinį augimą (pvz. didėjantys miestai, augantys fabrikai), kuris pritraukia vis daugiau žmonių ir t.t. Taip buvo XIX amžiaus Amerikoje, bet dedu galvą, kad ir senovės romėnams galiojo tie patys dėsniai. Šį procesą Greeras vadina anaboliniu ciklu.

Pasaulyje yra du begaliniai dalykai, tačiau ištekliai, deja, prie jų nepriskiriami. Nesunku pastebėti, jog šis ciklas žlugs, A) pasibaigus (neatsinaujinus) ištekliams arba B) atliekoms pasiekus kritinį tašką. Tada civilizacija gali rinktis sumažinti išteklių panaudojimą ir sugrįžti prie C(p)=M(p), arba stengtis išlaikyti anabolinį ciklą, gaunant naujų išteklių, pvz. užkariaujant naujus plotus ar išrandant naujas technologijas.

O jei tai nepavyksta? Tokiu atveju prasideda naujas ciklas. Atsiranda neigiamas grįžtamasis ryšys, kai trūkstami ištekliai lėtina gamybą, dėl ko lieka dar mažiau kapitalo, kas dar labiau lėtina gamybą. Tai Greeras vadina kataboliniu ciklu. Visiškas kolapsas yra išvengiamas, nes ištekliai atsinaujina. Be to, svarbų vaidmenį gali atlikti ir kultūriniai veiksniai, tarkim, požiūris į gimstamumą ar darbo etika. Vis dėlto civilizacija tikrai susitrauks. Išteklių išeikvojimas lemia žlugimą, o jų atsinaujinimas ir atitinkamas civilizacijos prisitaikymas gali leisti jai išlikti.

Žlugimą puikiai įkūnija Romos imperija. Romėnų dominavimą užtikrino ir atsinaujinantys ištekliai, ir technologinė pažanga. Kol plėtimasis užtikrino išteklių pargabenimą į imperiją, vyko anabolinis ciklas. Tačiau kai tik karai nustojo atsipirkti, prasidėjo katabolinis ciklas, privedęs prie staigaus ir žiauraus žlugimo.

Kitas puikus pavyzdys yra Velykų sala. Manoma, jog salos populiacija aukščiausiu šios civilizacijos išsivystymo metu siekė 15 tūkst. Tačiau gyventojai iškirto visus salos medžius, dėl ko sumažėjo jų galimybės statytis laivus ir žvejoti, išnyko daugelis augalų ir gyvūnų rūšių, o visuomenėje netgi įsivyravo kanibalizmas. Kitaip tariant, pasibaigė ištekliai, o aplinka buvo suniokota atliekų.

Istorijos šiukšliadėžėje, deja, taip pat atsidūrė ir Majų civilizacija. Nors dėl jos išnykimo priežasčių mokslininkai nesutaria, dėmesio vertos yra ekologinio žlugimo teorijos. Anot jų, 8-9 šimtmetyje ši civilizacija pasiekė savo viršūnę, tačiau sistema tapo labai sudėtinga. Kitaip tariant, išlaikymo kaštai pasidarė labai dideli. Tada pakako lengvos sausros, kad imperijos augimas būtų prislopintas, o vėliau visai sustabdytas. Ir iš civilizacijos liko tik prisiminimai. Kaip su šia problema susidoros nuo naftos priklausoma narkomanų civilizacija? Ar atsitrauksime iki išlaikomo lygio, ar patys smarkiai ir skaudžiai įkrisim į tą pačią duobę, kurią sau išsikasė majai ir romėnai?

Pagrindinė Greero teorijos išvada paprasta – visos imperijos žlunga. Paradoksalu, bet jų gyvybingumo ir iškilimo sąlyga yra kartu ir jų žlugimo priežastis. Begalinis civilizacijos augimas yra neįmanomas. Tik sumaniai išnaudojant skirtingus resursus ir atitinkamai valdant kapitalą galima atidėti žlugimą. Užduosiu nihilistišką klausimą – ar yra prasmė, jei žlugimas ir taip neišvengiamas? Deja, Greeras atsakymo nepateikia. Manau, pats laikas dar aktyviau ieškoti alternatyvių energijos šaltinių, nes civilizacijos išlaikymo kaštų nafta mes galime taip ir nepadengti.

1 atsiliepimas apie straipsnį “Kodėl žlunga imperijos

  1. We have enjoyed La&#2ur8a17;s house, too. We also really like the Nelson Atkins Museum in Kansas City and the many caves in the state. A spur of the moment field trip we stumbled into happened when we had to visit the courthouse. We found out it had a lot of historical information about our city as well as pictures!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.