Kodėl violetinė niekada nebus tokia, kokia buvo

„Violetinė – spalva tarp mėlynos ir raudonos.“ – Vikipedija

Šaltinis: flickr.com

Violetinė istorija – ilga, paini, įvairialypė, kontraversiška. Vieniems – maištas ar revoliucijos užuomazgos, kitiems – tragedija. Net įvykių eigą papasakoti sunku. Pavyzdžiui, atvyksta užsieniečiai svečiai ar draugai, pamato kažkur besibūriuojančius, kreidelėmis burtažodžius rašančius žmones, dažniausiai laikančius violetines vėliavas, nuotraukas ar ratu besimeldžiančius. Iškart klausia: „Why? What is happening?“ Tuomet pradedi regzti raktinius žodžius, mėtaisi nuo vienos detalės prie kitos, kažką bandai suvesti, bet supranti, kad ir pačiam ne tik kad žodžių nebeužtenka, bet ir siužeto vingiai kažkur nutrūksta, o pašnekovo iš pradžių susidomėjęs veidas pamažu keičiasi, vis labiau tįsta, akys pučiasi. Supranti, kad nebėra prasmės, atsiprašai ir tiesiog pasakai: „Very hard to explain.“

Ima nerimas: atrodo, stebi, seki, galvoji, kalbiesi su žmonėmis. Kiekvieną dieną atsiduri ties tapimo vienu iš istorijos dalyvių riba (mitingai, protestai, pasipriešinimai, tiesos prašymai, koncertai ir t.t.). Belieka tik pereiti kitapus gatvės nuo universiteto ir tu jau transparantų apsuptyje. Tiek medžiagos, autentikos! Tiek aistrų, pasipriešinimo ir ryžto! Kokia proga nuobodžioje kasdienybėje išlaisvinti savo reikalavimus, pasipiktinimus ir stoti į kovą, maištauti! Tačiau nežinojimas ar negebėjimas atrasti savęs šių įvykių ir istorijos rutuliojimosi kontekste neduoda rezultatų. Ne ką prastesni stebėtojai nei aš jau spėjo išleisti tris knygas violetinės istorijos tema. Paskui sugebėta ir televizijos serialą sukurti. Net komiksas vaikams atsirado. Taigi kūrybingieji, atrodo, vos spėja savo stebėjimus apdoroti (reikia sutikti, istorija tikrai verta ir plunksnos, ir kameros), į visokias formas įvilkti. Reikia ko nors imtis ir man. Bet ko? Jeigu net užsieniečiams draugams ir svečiams nepavyksta įvykių sekos papasakoti…

Paveikslas. Kodėl jo nesukurti? Dinamika, siužeto linijos, žmonių gausa. Neramu, kokio dydžio drobės viskam gali prireikti! Maištai, revoliucijos, sujudimai, bruzdėjimai ar demonstratyvūs pasivaikščiojimai (kartais pasėdėjimai, pagulėjimai, patupėjimai ar bet kokios kitos protestą išreiškiančios formos) dažniausiai turi savo simbolius ir spalvas. Pavyzdžiui, oranžinė revoliucija Ukrainoje turėjo oranžinę spalvą (Irane būta žalios, Kuveite mėlynos, Filipinuose geltonos ir t.t.). Rožių revoliuciją Gruzijoje simbolizavo rožės. „Femen“ aktyvisčių simboliai yra jų nuogos krūtinės. Ir tai tik keletas pirmiausia į galvą šaunančių pavyzdžių, kaip simbolis ar spalva gali padėti atrakinti istoriją. O Lietuvoje violetinė istorija neišvengiamai bus tapoma violetine. Taigi kolorito dominantės – aiškios. Tik ne siužetas. Ką daryti? Abstrakcija. Kaip Pollockas taškytis dažais, maišyti atspalvius. Dažus tepti rankomis, teptukais, medžiagos atraižomis ar kempinėmis. Kad tik daugiau dinamikos, tapybiškumo ar potėpio įvairovės. Klijuoti kitus sluoksnius, juos plėšyti, karpyti. Kopijuoti Fontaną ieškant dimensijų ne tik reljefu, bet ir „lendant“ į drobę: gylį, tamsą, paslaptį. Turbūt tik taip sugebėčiau kalbėti ir parodyti neaiškumą, daugiasluoksniškumą, chaotišką istorijos egzistavimą tiek mano galvoje, tiek gatvėje. Bijau, kad nuo viso įkarščio nieko neliktų. Tiksliau, tik drobės atraižos, spalvinės dėmės ir betvarkė aplink.

O gal imtis draminio kūrinio? Ko jau ko, o konfliktiškumo violetinei istorijai tikrai netrūko. Taigi medžiaga pjesei – tobula. Vien veikėjų sąrašas ko vertas! Beveik mitologinis protagonistas. Tuomet jo sesuo, vėliau tapusi geriau žinoma kaip Teta. Buvo protagonisto tėvai, taip pat jo teta, vėliau geriau žinoma kaip Tetos Teta. Tuomet protagonisto meilužė/gyvenimo draugė, jos sesuo, jos tėvai. Tuomet aplink dar daug kitų įvairių žmonių: teisėjai, teisėjų vaikai, teisėjų giminės ir artimieji. Būta veikėjo su ūsais ir jo šeimos, mylimųjų, giminių ir artimųjų. Vėliau būta labai daug žmonių (gal ne tiek daug, kaip per tikras revoliucijas) prie Prezidentūros, Seimo, pačiame Seime. Ypač daug būta vienoje Kauno rajone esančio miesto gatvėje. Ten net koncertų, daug policininkų, psichotropinių kaldryčių ir kitokių įdomių dalykų būta.

Vos nepamiršau svarbiausio: buvo mergaitė. Daugelis pasakytumėt, kad tai ji buvo pagrindinė veikėja. Viskas lyg ir sukosi apie ją – pradedant protagonistu, Teta, baigiant visais susibūrusiais vienoje Kauno rajone esančio miesto gatvėje. Tačiau mergaitė turbūt buvo simbolis (ar mitologinė būtybė?), o ne veikėjas. Tiksliau buvo dvi mergaitės – tikra ir netikra. Jų dviejų susiliejimas ir ištrynė pagrindinę protagonistę, paversdamas ją simboliu, apimančiu visus kovotojus, visus vaikus, visus nuskriaustuosius, visus, norinčius tiesos. Tokią istoriją, veikėjus ir jų dramatiškumą sukontroliuoti ir pajungti draminiam tekstui galėtų turbūt tik Šekspyras. Tik baisu, kad net ir jis tokios užduoties nesiimtų – žmonės kalba, kad veikėjų idealai sumeluoti. „Tačiau svarbiausia – nemeluoki sau“, – cituotų pats save Šekspyras.

Būtų galima imtis mokslinės analizės. Kalbėti apie pilietinį (?) dalyvavimą, visuomenės nepasitenkinimus ir protestus, gal net apie socialinius judėjimus? Galima rinkti straipsnius, daryti interviu, analizuoti įvairius dokumentus, žiūrėti, kaip tokios istorijos kontekste galvota, kalbėta apie valstybę ir jos institucijas, kaip pereita iki politinių veikėjų susiformavimo ir kaip pritraukti šalininkai. Bet, prakrapščius visą sąvokų, metodų ir pritaikytinų teorijų sluoksnį, ką tu moksliškai ištirsi, kai matai vienos šeimos istoriją, staiga tapusią visos Lietuvos rūpesčiu, suskaldžiusiu visuomenę, šeimas, draugus. Kaip moksliškai paaiškinsi ir ištirsi tą keistą atmosferą, būseną ir sutarimą, kuomet vienos ar kitos pusės palaikymas prilygsta kone tikėjimui Dievu: palaikyk ir galvok ką nori, bet nepiršk man savo argumentų ir tiesų, nes turiu savąją, kad ir kaip toli ji per tuos metus nukeliavo ir transformavosi. Nuo aiškios pozicijos deklaravimo jau, žiūrėk, pereinama prie tabu… Tai kaip, bandydamas būti neutraliu ir tikrovę tiriančiu mokslininku, eisi į gatvę kalbėti su „(ne)tikinčiaisiais“?

Galiausiai atsitinka taip, kad stebėjimas lieka tik stebėjimu su daugybe klausimų, pamąstymų ar abejonių. Surinkta medžiaga galėtų būti pritaikoma visur: moksliniuose darbuose, gyvenimo patirtyje ar netgi mene. Bet labai sunku apibrėžti ir paaiškinti, kas buvo stebėta, kokios nuomonės, pozicijos, atgarsiai, teigtos tiesos ar įvykių versijos darė įtaką, įstrigo ar paveikė. Tada tik ir pavyksta imtis tokių tekstų, kai nebežinai, ar sugebėjai nors kiek pajudėti toliau ir giliau. Juk vis tiek neaišku, kas buvo ta istorija – maištas, protestas, vienos šeimos problemos, tapusios visos Lietuvos rūpesčiu, galvojimu ir netgi gyvenimu (stovint, klūpant, gulint vienoje ar kitoje Kauno rajone esančio miesto gatvėje). Ir kai kur nors pamatai žmogų, apsirengusį violetiniu ar panašaus atspalvio megztiniu ar marškinėliais, nevalingai nusišypsai. Tada atrodo, kad galiausiai liko tik spalva, kuria gali manipuliuoti, naudoti paveikslui, pakabinti violetinę užuolaidą vietoj scenografijos teatro scenoje ar siūti įkapes. Ir nuo šiol nežinai, ar gali sau leisti išeiti su violetiniu megztiniu į gatvę.

***

Nuėjo močiutė į turgų nusipirkti pavasarinės striukės. Grįžo namo, pasidėjo krepšį kažkur kambaryje, lyg be nuotaikos. Klausiu: „Tai ar nusipirkot?“ „Nusipirkau,“ – ilgai ir lėtai nutęsia kažkur kambaryje. Vėl klausiu: „Tai ko taip liūdnai? Nepatinka?“ Nesulaukiu jokio atsakymo. Nueinu į kambarį. Močiutė tvarkosi kažką spintoj. Sakau: „Parodykit.“ Paima krepšį ir lėtai pradeda iš jo traukti sodrios alyvinės spalvos drabužį, tarsi teisindamasi, kad kitokių nebuvo, per šilti ar ne jos dydžio, vienintelis tikęs modelis buvo tik tokios spalvos… Išskleidžia, pažiūri į mane: „Žinau, dabar sakysi, kad atrodysiu kaip Kedys.“ |