Hierarchija ir autoritetas yra konservatoriškos visuomenės viziją apibūdinantys principai. Natūrali visuomenės prigimtis suponuoja tai, kad tarp skirtingų žmonių bei jų grupių egzistuoja socialinis susiskirstymas. Iš to kylanti autoriteto sąvoka pirmiausia suvokiama kaip koncepcija, jog skirtingos žmonių grupės atlieka skirtingas roles visoje bendruomenės mozaikoje ir šis susiskirstymas turėtų būti išlaikytas, nes yra natūralus. Kitaip tariant, konservatizmui nėra artima visuotinės emancipacijos – visų „sulyginimo“ – idėja.
Tačiau taip pat egzistuoja ir svarbus asmeninio autoriteto suvokimas, kuris turi būti įsisavintas savanoriškai, o ne priverstinai. Istorijoje žinome nemažai atvejų, kaip gali išsigimti per prievartą suformuota ir „iš viršaus“ nuleista autoriteto samprata. Tačiau tai nereiškia, kad autoritetas, kurį galima apibrėžti kaip moralinį orientyrą, negali būti formuojamas. Man pačiam vienas labiausiai įsimintinų tokio formavimo pavyzdžių – tai po daugiau nei šimtmetį trukusio carinės Rusijos valdymo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės veiksmai stiprinant piliečių tautinę tapatybę. Ieškant istorinių atspirties taškų buvo atsigręžta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės palikimą, kunigaikščius – kaip lietuvių tautos didvyrius.
Taigi konservatoriai didelį dėmesį skiria istorijai ir iš jos kylančiai natūralios moralinės visuotinės tvarkos bei harmonijos pajautai. Kitaip nei liberalai ar socialistai, jie tiki laiko patikrintomis vertybėmis ir nemano jas esant atgyvenomis. Istorijos tėkmė konservatoriams jungia tai, ką E. Burke‘as pavadino visuomenės sutartimi, ryšiu tarp „gyvųjų, mirusiųjų bei tų, kurie turės gimti“.
Šis istoriškumas, viena didžiausių konservatizmo stiprybių, yra ir vienas didžiausių jo iššūkių. Savaime jis neužkoduoja tam tikro „vertybių rinkinio“, universalios pasaulėžiūros ir idealios, siektinos vizijos. Viena vertus, tai apsaugo nuo modernybės produkto – visaapimančios pažangos idėjos, virstančios į nuolatinį perkūrimo procesą. Kita vertus, tai atveria kelią įvairioms konservatizmo variacijoms, priklausomai nuo jo susiformavimo aplinkybių, kultūrinės terpės, visuomenės moralinių nuostatų, istorinio laikmečio. Todėl platus konservatizmo stogas talpina neretai gana prieštaringą idėjų spektrą: nuo laissez-faire iki kontroliuojamos, socialios rinkos ekonomikos, nuo absoliučios individo laisvės socialinėje-kultūrinėje sferoje iki krikščioniška tradicija grįsto visuomenės modelio puoselėjimo.
Vis tik tiek ekonominėje, tiek sociokultūrinėje erdvėje skirtingas vertybes išpažįstantys konservatoriai sutars, kad autoriteto sąvoka ir samprata jų pasaulėžiūrai yra labai svarbi. Ir nesvarbu, jog galbūt socialiniam ar religiniam konservatoriui didžiausias autoritetas yra Popiežius, neokonservatoriui – geležinė ledi Margaret Thatcher, o tautiniam konservatoriui – Antanas Smetona. Visų trijų konservatizmas pirmiausia yra jų pasaulėžiūra, pasaulio suvokimo būdas, kuriame autoritetas bei ryšys tarp praeities, dabarties ir ateities yra būtinos savybės, padedančios apsibrėžti vertybinę sistemą. ☒