Išlaisvinanti lyderystė. Ką reikštų „kairysis autoritetas“? (autoritetas ir trys politinės ideologijos)

"The Great Horned Yáng. || The Era Of A Ram Dawns Today."Šio teksto klausimas iš tikro keblus – kas, vardan visko išties svarbaus, yra ta kairė ir, dar įdomiau, autoritetingumas ar autoriteto vaidmuo toje
(anti-)tradicijoje? Lokalizuoti „kairę“ istorinės žmonių sąveikos laike ir erdvėje atrodo ne mažiau sudėtinga, nei apibrėžti tokią plačią intelektinės ir politinės veiklos srovę kaip „neoliberalizmas“. Dar įdomesnis šis klausimas Europos ir konkrečiai Lietuvos kontekste, šiuo metu – antrame XXI a. dešimtmetyje. Ar antai ką tik laimėjusio rinkimus Graikijos kairiųjų partijų susivienijimo „Syriza“ lyderis Aleksis Cipras yra „autoritetas“ ir kokia prasme, išskyrus organizacinę? Ar jis autoritetingas politinei kairei Pietų Europoje ir kitur ES, įskaitant Lietuvą? O kaip su istoriniais politinės kairės autoritetais, tokiais kaip Marxas arba Leninas?

Faktas, kad būtent šio klausimo – kas gi yra, bendru požiūriu, „kairysis autoritetas“ – svarstymo dalyviai esate pirmiausiai Jūs, mieli „Post Scriptum“ skaitytojai, džiugina keliagubai. Viena vertus, daugmaž aišku, ko iš daugumos jūsų tikėtis – VU TSPMI politologinio ir politinės filosofijos mokslingumo kryptis gana apibrėžta. Kita vertus, paties šito mokslingumo lygis (o, kuklintis nereikia!) leis mums pasiekti svarstymo plotmę, derančią klausimo sudėtingumui.

tačiau pirma – kas gi pagaliau yra ta „kairė“?

Pradžiai atsipalaiduokime ir giliai iškvėpkime: čia nebus kalbama apie tą paslaptingą, grėsmingą ir visur prasismelkusią „kultūrinę kairę“ ar „kultūrinį marksizmą“ – „ideologinį užkratą“, apie kurį negailint laiko ir jėgų rašo bei kalba politinės dešinės autoriai JAV nuo pat devinto ano amžiaus dešimtmečio. Pastarasis konstruktas yra poleminė ultradešiniųjų respublikonų ir jiems artimų intelektualų mobilizacinė priemonė, memas, kaip pasakytų Gintautas Mažeikis. Juo iš tiesų apibendrinama viskas, kas tik prieštarautų tradicionalistiniam, konservatyviam požiūriui į apibendrintą neoliberalaus kapitalizmo, sugyvenančio su bažnytinėmis institucijomis ir paprotinėmis tradicijomis, sanklodą.

Tačiau juk čia aiškinamės ne viską, kas prieštarauja, o konkrečiai kas sudaro, minimum minimorum, kairias pozicijas politinėje ir kitose žmonių sąveikos plotmėse? Kas yra kairių pozicijų atskyrimo esminiai kriterijai? Ar tai yra, būtinai, vienoks ar kitoks K. Marxo idėjų interpretavimas? Nebūtinai – galime išskirti daug dar bendresnių kriterijų: italų intelektualas kairysis Norberto Bobbio mini egalitarizmą (skirtingai nuo konservatyvaus hierarchiškumo), raiškos laisvę (skirtingai nuo subordinacijos ir kontrolės) ir demokratinį teisingumą (skirtingai nuo demokratiškai neribojamos savivalės).

Apibendrinus visa tai, kairumas yra universali demokratiška žmonių lygiavertiškumo politika, kuriai nei tradicinės paveldėtos, nei „laisvosios“ rinkos sukurtos gyvenimo hierarchijos neatrodo teisingos ir teisėtos. Dar daugiau, tokios hierarchijos visuomet bus kliūtys lygiavertiškesniam ir demokratiškesniam pasauliui viršnacionaliniu lygmeniu kurti. Ir čia kalbame ne apie žmonių gebėjimų ką nors veikti skirtumų – įgimtų ar įgytų – paneigimą. Kalbama apie politinį priešinimąsi skirtumų tarp žmonių institucionalizavimui ir įtvirtinimui tokiu būdu, kad, galiausiai, yra sukuriama bei palaikoma ženkli, ilgai tverianti socialinė, ekonominė, kultūrinė ir politinė nelygybė. Mes visi, net ir tie mūsų, kurie gimė Sovietų Sąjungoje, patyrėme ir tebepatiriame tokias nelygybes, tad jų įveika yra dar labai ilgos, orientuotos į įvairaus nuotolio ateitį, kairiosios politikos veiklos taikinys.

Kiekvienas aiškus kairumas dėl to neišvengiamai tampa, šalia dabarties nelygybių kritikos, ir politine futurologija – mąstyti konservatoriams ir rinkos liberalams nepamąstomus, tik ateityje galėsiančius įvykti dalykus. Tokia pastanga bent anksčiau buvo formuluojama kaip mokslinė, metodiška ir paties K. Marxo vadinta moksliniu komunizmu/socializmu (skaitytojų žiniai, Klasiko tekstuose šie terminai praktiškai tapatūs). Garsusis jo Feuerbacho Tezių 11 punktas apie tai, kad filosofai nuo šiol turėtų ne vien interpretuoti, bet ir keisti pasaulį, kaip tik nurodo į tokį mokslingumą. Taigi aktyvi, praktinė-politinė įmanomų realizuoti alternatyvų prievartinių hierarchijų pasauliui kolektyvinė paieška – štai kas yra bet kuri atpažįstama kairė. Šiuo požiūriu ir K. Marxas čia tik vienas, nebūtinai svarbiausias, atskaitos taškų, neįpareigojančių dogmatiškai apsiriboti jo keltais klausimais ir perspektyvomis.

Tačiau kaipgi su skaudžiais ir supertragiškais „marksistiniais“ ar „komunistiniais“, „socialistiniais“ save vadinusių režimų padariniais – masinėmis, artėjančiomis prie genocido lygmens represijomis, totaline priespauda ir nelaisve, oligarchine nelygybe arba žiauria autokratija ir pan., ir t.t.? Argi tai ne politinė kairės, visos tos praktinės futurologijos, tiesioginė ir „neišvengiama“ pasekmė? Vadinamoji komunizmo „Juodoji knyga“ ir panašūs dokumentų rinkiniai – argi jie nepatvirtina „Post Scriptum“ skaitytojų mėgiamo autoriaus Carlo Schmitto ypač paprastos vertinimo schemos, esą politinė kairė yra politinės dešinės „blogasis“ priešas, visuomet tik parodantis, pabrėžiantis politinės dešinės kuriamo ar ginamo pasaulio gėrį? Ar tai nereiškia, kad politinė kairė būtinai, jei tik pradeda veikti praktiškai, pagimdo tironijas, autokratijas ir oligarchijas?

Deja, greičiausiai teks nuvilti daugumą „Post Scriptum“ skaitytojų: net jei tokie totalitariniai ir represyvūs režimai gyvavo XX a. kapitalistinio pasaulio pakraščiuose – tokiuose kaip Rusija ar Kambodža, – ar tebegyvuoja Kuboje ir Šiaurės Korėjoje, jie negali pretenduoti į galutines politinės kairės visuotinio pasmerkimo ar totalaus diskreditavimo priežastis.

Oligarchinės ar autokratinės tironijos gali naudotis pačiomis humaniškiausiomis egalitarizmo ir demokratijos idėjomis savo galiai teisinti – ir vis viena tai nebus nei egalitarinės, nei demokratinės politikos, nei tų idėjų diskreditacija. Tironijos neišvengiamai diskredituoja pačios save prievartos ir smurto institucionalizacija, o ne universaliomis vertybėmis ir racionaliomis idėjomis, kuriomis bando legitimuoti savo smurtinę galią – lygiai kaip dešinieji totalitarizmai, visų pirma nacizmas, savaime nediskreditavo etninės kultūrinės tapatybės ir ją grindžiamo nacionalinio valstybingumo idėjų. Tad kairioji politinė futurologija, tokia pat „jauna“ kaip ir šiuo metu pergalingai globalizavęsis kapitalizmas, nei praranda, nei įgyja ypatingų bruožų, darančių ją „blogesne“ politinio veiksmo mobilizavimo kryptimi už bet kurias aiškiau suformuluotas konservatyvias ar liberalias pozicijas.

Jei toks svarstymas gali būti bent kiek prasmingas ir nuosekliau apginamas (o tai, greičiausiai, pareikalautų daugiau spaudos vietos, nei šio straipsnio rėmai), mes galėtume teigti, kad autokratinė ar oligarchinė lyderystė nėra ir negali būti pagrindiniu, esminiu autoritetų vaidmens politinėje kairėje tipu. T.y. ne Stalinas, Pol Potas ar Mao Zedongas yra kairiojo autoriteto prototipai. Greičiausiai, kaip ir bet kur žmonijos istorijoje, taktiniais ir trumpalaikiais, ar funkciškai specializuotais atvejais autokratiškumas yra reikalingas, pvz. karyboje arba greito specializuoto reagavimo į specifines krizines situacijas institucijose. Tačiau, jei pagrindiniai mūsų politinio gyvenimo principai būtų žmonių lygiavertiškumas ir priimamų kolektyvinių sprendimų demokratiškumas, tuomet ir lyderiavimo tokioje gyvenimo sanklodoje tipologija turėtų skirtis nuo prievartine, nuolatine subordinacija grįstos sanklodos lyderiavimo. Kartu tokia lyderystė turėtų būti išskirtinai orientuota į lygiavertiškumu grįsto, demokratiškai valdomo bendradarbiavimo tarp individų ar jų sudaromų socialinių vienetų įtvirtinimą ir užtikrinimą. Vadinasi, ji ir negali būti subordinuojanti, prievartinė ar autokratiška pagal esmines kairumo prielaidas.

tad kas gi yra kairioji lyderystė, kairysis autoritetas?

Žinia, lyderystės ir autoritetingumo – arba ir autoritetų kaip specifinio socialinio-politinio vaidmens – problema niekad nedingo nuo humanitarinių svarstymų radaro. Greičiausiai dėl to juk turime ir pastarąjį apsikeitimą idėjomis čia, „Post Scriptume“. Kapitalizmui vis labiau globalizuojantis, ji dažnai tampa plačiai populiarizuojama vadovavimo kadrų verslo institucijoms atrankos kriterijumi – kas yra „pasirengęs būti lyderiu“ ir pan. Aktyviai XX a. viduryje polemizavęs su marksizmu Josephas Aloisas Schumpeteris savo „Kapitalizme, socializme ir demokratijoje“ tai vadino supernormalumo prieš subnormalumą problema: kaip atrasti ir įtraukti supernormalius, ypač gabius visuomenės individus, kurie praturtintų ir sustiprintų laisvosios rinkos ir ją palaikančių politinių institucijų veiklą, o subnormalius (neatitinkančius normos reikalavimų) – suvaldyti. Beje, šitą atrankos ir valdymo problemą Schumpeteris nebejodamas priskyrė ir bet kuriam realiai veikiančiam socializmui: kaip instituciškai kontroliuoti ir įsisavinti kokybinius žmonių veiklumo skirtumus. Tačiau tai yra hierarchinio subordinavimo – o, vadinasi, politinės dešinės pozicijos strategija. Gi politinė kairė, kaip jau kalbėjome, remiasi hierarchijų įveikos ir pakeitimo bendradarbiavimo tarp lygiaverčių socialinių veikėjų – tiek pavienių, tiek kolektyvinių – horizontaliomis struktūromis principais. Dėl to žmonių galios veikti skirtumai čia negali būti jų institucinio nuvertinimo ir rūšiavimo į labiau naudingus ir mažiau naudingus, geresnius ir blogesnius, dingstis. Tad politinė kairė, priešingai konservatyviam subordinavimui, privalo imtis įtraukos ir bendradarbiavimo, sutelkimo visuotinai galiojantiems tikslams neatsižvelgiant į individų įsitraukimo kokybę ar mastą, strategijos.

Įdomiausia čia tai, kad daug kas iš kairiųjų autorių ir kairiųjų praktikų XIX a. pab. ir XX a. pirmoje pusėje tapo panaudota ir pritaikyta verslo lyderystės formų plėtrai XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje. Tai, ką vadiname šiuolaikiniu verslo vadovavimo žargonu „transformuojančia“, „pasidalinta“ lyderyste ir „horizontaliu vadovavimu“, geriausiai atitinka tai, ką bandė įkūnyti ir pademonstruoti kairiųjų sąjūdžių vadovai XIX–XX a. socialistinėse partijose, susivienijimuose ir profesinėse sąjungose. Lyderystė, kuri suteikia galios sąmoningai veikti, sutelktai bendradarbiauti grupėms žmonių dėl pakankamai racionaliai suvokiamų, universalią vertę turinčių ir bendrai priimtinų tikslų, – tai yra ir neabejotina, ir paklausi organizacinė vertybė šiuolaikiniame kapitalizme. Kartu ankstesnės politinės kairės vadovavimo metodų panauda padeda išskaidyti pasipriešinimą kapitalistinio engimo praktikoms, jas humanizuoti, sudaryti jų demokratiško teisėtumo iliuziją.

Ironija čia ta, kad daug anksčiau ir Paryžiaus komunos, Socialistų Bundo Vilniuje ar trockistų 4-ojo internacionalo Vakarų kraštuose organizacijų pavyzdžiai yra vieni ryškiausių tokios lyderystės pavyzdžių. Juose mes matome ne vien autokratinę ar charizmatinę lyderystę, kuri vien emociškai, iracionaliai sutelkia minias ar bent grupes žmonių jiems pavojingai konfrontacijai su galingesnėmis institucijomis. Visais tais atvejais mes turime pasidalintą bent tarp dešimčių žmonių gebėjimą racionaliai įtikinti, emociškai sutelkti, demokratiškai spręsti ir asertyviai koordinuoti bendradarbiavimą tokiu mastu, kuris ir itin sunkiomis sąlygomis duoda apčiuopiamų rezultatų.

Tai matyti net ir trockistų internacionalo atveju, kurio pradininkas buvo veikiau charizminė ir tikrai prieštaringa asmenybė, pradedant nuo nuožmaus autokratizmo Rusijos revoliucijos metais ir baigiant atkakliu demokratiškumu tremtyje. Trockistų organizacijos, ypač likusių ligi šių dienų, pasižymi labai dideliu vidaus sprendimų demokratiškumu ir vidaus svarstymų racionalumu, ko neretai stokoja kitos kairiosios organizacijos. Geras istorinis to pavyzdys buvo trockistų milicijų disciplinuotumas ir veiksmingumas Ispanijos pilietinio karo metais, sabotuotas ir sustabdytas tik stalinistų pastangomis, kas paskatino bendrą respublikonų pralaimėjimą – tą „Post Scriptumo“ skaitytojai greičiausiai žino iš George’o Orwell’o, tuomet dar gana atkaklaus socialisto ir Ispanijos pilietinio karo dalyvio Katalonijoje, atsiminimų.

Rytų Europos žydų gyvenimą bandžiusi permąstyti ir perkeisti socializmo principais Bundo organizacija (Bendroji žydų darbininkų sąjunga Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje), įkurta Vilniuje 1897-ais metais, taip pat buvo viena iš stipriausių ir įtakingiausių šios etninės bendrijos ir už jos ribų vykusiame miestų ir miestelių gyvenime, sukūrusi tvarius ir veiksmingus švietimo, ekonominio ir politinio protesto ir interesų atstovavimo tinklus, nacių okupacijos metais padėjusi organizuoti pasipriešinimą getuose ir miškuose.

Tačiau, skirtingai nuo valdžią įgijusių kairiųjų organizacijų, nei Paryžiaus komuna, nei Vakarų trockistai nėra, bent istoriškai matomu mastu, laiminčios lyderystės pavyzdžiai. Juolab jais nėra ir 1968-ųjų pavasario studentų maištai ar „Occupy Wall Street“ sąjūdis. Visa tai, teisėtai galite pasakyti jūs, yra geriausiu atveju įdomūs kairiųjų bandymų išsivaduoti ar išvaduoti gyventojų mases nuo galbūt tik iš kairių perspektyvų įžvelgiamo engimo pralaimėjimo atvejai – tad ar kairieji autoritetai yra politinės kovos pralaimėjimo kilniomis, nerealistinėmis dingstimis prototipai? Ar pvz. demokratinės kovos dėl renkamų valdžios pozicijų keliu Graikijoje šiuo metu atėjusi socialistinių partijų sąjunga „Syriza“ netaps, kaip daugybę kartų istorijoje, visus politinius skirtumus išlyginančios ir aštrius sistemos reformavimo kampus nugludinančios globalios kapitalo investicijų konjunktūros įkaite – kaip tas atsitiko su daugybe socialdemokratinių ir socialistinių partijų pokario Europoje?

Šis nemalonus klausimas sudaro šiuolaikinės politinės kairės savimonės ir mobilizacijos didžiausią ir rimčiausią iššūkį. Be abejo, sistemingas engimas, ir dar toks, kuris yra institualizuotas šiuolaikinio kapitalizmo kaip geistinas ir siektinas gėris, egzistuoja bei nusipelno konfrontacijos, alternatyvų jam paieškos. Tačiau visi ligi šiol „laimėję“ (ir tai tik kuriam laikui) politinės kairės pavyzdžiai buvo, kaip taisyklė su retomis ir trumpalaikėmis išimtimis, tironiški ir autokratiški režimai, kuriuose valdžios ar bet koks organizacinis autoritetingumas buvo įtvirtinamas ir palaikomas visokeriopa, metodiška prievarta.

Skirtingai nuo teorinio autoriteto K. Marxo ir jo vėlesnių interpretatorių, kairia prasme vertingos, futurologiškai įkvepiančios teorijos konvertavimo į tvarią politinę, socialinę, ekonominę ir kitokią institucinę praktiką autoritetų praktiškai nėra. Visi, kas yra kairių pažiūrų šių dienų pasaulyje, vienaip ar kitaip sako sau „dar nėra“ – ir tokia racionalizuota mesianistiška viltis tebelieka kairės identifikacijos svarbiausia dalis.

išlaisvinti – reiškia pasidalinti galia ir rūpesčiu?

Taigi kairysis autoritetingumas ar lyderystė lieka paradoksalus ir veikiau ateities siekiamybės, nei aktualių, realizuotų prototipų dalykas. Tai įveikiančios globalaus engimo režimus politinės mobilizacijos prototipas, kuriam dar tik teks atsirasti. Šiuo požiūriu mes, kairieji, esame konservatyvesni už religinėmis tradicijomis besiremiančius konservatorius – nes mes postuluojame ir tikime galimybe, kuriai tapti globaliu galios ir gyvenimo tvarkos režimu dar nėra pavykę. Iš tiesų tai panašu į judaistinę tikkun ha-olam, pasaulio pataisymo savo geriausiomis jėgomis, kol (ar jei dar) jis nėra pataisomas metafizinio, mesianistinio įsikišimo, racionalią interpretaciją.

Politinės kairės tradicijos universalus egalitarizmas ir demokratiškumas negali būti nurašyti racionaliais argumentais, kadangi tai yra pakankamai akivaizdžios, bendražmogiškos vertybės, kurių realizacija lieka tiek pat įmanoma, kokia ji atrodė XIX-ame, ar IX-ame, ar ir XXI-ame amžiuje. Tad bet kas, kas asmeniškai priartina ir skleidžia šių vertybių realizaciją savo tiesioginėje aplinkoje, tampa autoritetingu ta prasme, kad pasitarnauja mąstysenos, veiksenos, gyvensenos prototipu – dalinasi galia stabdyti engimą ir keisti jį bendradarbiavimu, išryškinti ir rūpintis lygia, nepaneigiama kiekvieno gyvenimo verte. Tad šiuo požiūriu ir Kalno pamokslas, ir Komunistų partijos manifestas, ir „Syrizos“ pergalė gali būti autoritetingi pavyzdžiai savo istorinėje aplinkoje.

Algirdas Davidavičius

VDU lektorius, MRU doktorantas, Naujosios Kairės judėjimo ir kritinės minties instituto Demos narys. Domisi egalitarine ekonomine demokratija ir jos galimybėmis.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.