Redakcijos žodis: Asmeninė reforma

Gustave Caillebotte „Jaunas vyras prie lango”. 1875

Perfrazuojant Hannah Arendt, auklėjimas yra atsakomybė už pasaulį ir jo ateitį, todėl kiekvienam, atsisakančiam prisiimti atsakomybę, neturėtų būti leidžiama prisidėti prie šio proceso. Šiuolaikiniame pasaulyje universiteto misija redukuojama iki išdalinamų diplomų ar apgintų disertacijų skaičiaus, nutylint bet kokius vertybinius įsipareigojimus.

Lietuvoje aukštasis mokslas gyvena amžinosios reformos nuotaikomis. Dabartiniame paralyžiuje esančiam aukštajam mokslui reformos jau apskritai nepakaktų – sistema turėtų patirti esminį sukrėtimą. Deja, akivaizdu, kad apie ryžtingus pokyčius mūsų šalyje kalbėti būtų mažų mažiausiai naivu.

Pradinė bet kokios reformos sąlyga – visų dalyvių akistata su esančia situacija ir politinė valia sistemą pakeisti. Antraip – simuliuojama kaita, tačiau iš tiesų atsakomybė perduodama būsimoms kartoms, tikintis jų sąmoningumo.

Objektyvią reviziją Lietuvoje būtina atlikti tiek mokslininkams (įvertinti akademinius pasiekimus tarptautiniu mastu), tiek dėstytojams (dėstymo metodai, ruošimasis užsiėmimams, motyvacija dėstyti), administracijai (universiteto autonomija, Akademijos misija, aukštosios mokyklos bendruomenė), ir, žinoma, studentams (mokymasis dėl diplomo, motyvacija studijuoti apskritai, savivalda, dalyvavimas mokslinėje ir visuomeninėje veikloje). Tiesi ir atvira pradinė pozicija – pirminė ryžtingų pokyčių sąlyga.

Tačiau jau dabar akivaizdu, kad reformai iš esmės pritrūks sąmoningumo ir politinės valios. Viltys dėl realių pokyčių bus susietos su tais, kurie ateis po mūsų. Ir dar ilgai stebėsime abejingą ir vegetuojančią studentiją, į paskaitas „pamiršusius“ ateiti dėstytojus, stagnuojantį mokslo „darymą“, neracionalų ir nomenklatūrinį aukštųjų mokyklų valdymą. Aukštojo mokslo reforma turi puikias galimybes tapti visų mūsų tylia išpažintimi apie valios trūkumą.

Reforma tikrai nėra pagrindinė šio „Post Scriptum“ tema. Vis dėlto daugelyje straipsnių tiesiogiai įvardijamos arba bent minimos aktualios ir chroniškai iš universiteto nepasitraukiančios problemos: „gamyklinis“ studijų procesas, simuliuojami mokslo tyrimai, negyvybinga akademinė bendruomenė, kūrybingumą slopinantis dėstymas, nedemokratiška studentų savivalda ir kt.

Galiausiai, grįžtant prie universiteto misijos visuomenėje, derėtų prisiminti Leo Strausso teiginį, kad liberalus ugdymas – tai priešnuodis masinei kultūrai, primenantis apie Žmogaus didybę, todėl prasminga ugdymo reforma įmanoma tik asmeninės kiekvieno Akademijos nario reformos pagrindu.