Disciplinuotas universitetas

Įgytų žinių ir gebėjimų patikra bei įvertinimas neišvengiamai žymi kiekvieno ugdymo proceso

René Magritte „Edvardo Džeimso portretas (Uždrausta reprodukcija)“. 1937

René Magritte „Edvardo Džeimso portretas (Uždrausta reprodukcija)“. 1937

baigiamąjį etapą. Anaiptol nepretenduojant į išsamią pedagoginių vertinimo ir patikros metodikų analizę, šiame straipsnyje siūloma atidžiau pažvelgti į dvi galimas žinių sklaidos ir įtvirtinimo technikas arba principus – Viduramžių universitete klestėjusią disputo kultūrą ir disciplinarinėje visuomenėje veikiantį egzaminą.

Disputare!

Siekiant prasmingai kalbėti apie Viduramžių universitetą reikalinga bent trumpai pristatyti nuo XII a. mokymosi srityje dominavusią ir universitetuose įsivyravusią scholastinę teologijos ir filosofijos studijų sistemą bei metodiką, apėmusią tris vienas iš kito besirutuliojusius mokymosi būdus arba stilius.

Scholastikos įsigalėjimas siejamas su iš arabų atgautų graikų filosofinių tekstų studijomis Europos universitetuose, todėl nenuostabu, jog pirmasis mokymosi stilius žymi senųjų rašytinių tekstų rinkinių, gausių sentencijų, jų interpretacijų ir komentarų, skaitymą. Skaitymas šiuo atveju reiškia tiek individualų gilinimąsi į autoritetingus tekstus, netrukus tapusius galutiniu ir neginčijamu žinių šaltiniu, tiek dėstytojo (lektoriaus) skaitomas paskaitas (lectio).

Teksto skaitymas ir atskirų jo dalių aiškinimas bei komentarai savo ruožtu padiktavo sisteminio problemų nagrinėjimo, gebančio atspindėti analizuojamo reiškinio visumą, būtinybę. Taip atsirado klausimo (quaestio) studijų forma, viena vertus, siekusi išspręsti dilemas, kylančias susidūrus dviems autoritetams, taigi ir skirtingiems problemos sprendimo būdams, kita vertus, turėjusi atverti kelią gilesniam keliamų klausimų suvokimui. Quaestio vartosena ir plėtotė paskatino savarankiško, nuo skaitomo lectio nepriklausomo žanro – disputo (disputatio) – atsiradimą.

Disputas tapo savotiška akademinio ginčo arena, įprasminančia universitetines tiesos paieškas, tampančia struktūruotu, tačiau spontaniškumu pasižyminčiu išsiskiriančių nuomonių susidūrimo lauku bei tokį konfliktą palydinčiu suinstitucintu dėstymo, žinių perteikimo bei tiesos sklaidos aktu.

Pakankamai išsamų disputo aprašymą pateikia Pere‘as Mandonnet (tiesa, svarbu pastebėti, jog galimos ir kitokios disputo tvarką reguliuojančios taisyklės bei praktikos, žr. lentelę straipsnio apačioje): disputuojamas klausimas arba programinės tezės būdavo iš anksto viešai paskelbiamos numatant disputo laiką ir vietą bei pranešant apie jį universitetui ir miestui. Disputo dieną nevykdavusios paskaitos, o priklausomai nuo disputuojančiojo reputacijos bei gabumų susirinkdavę ir kitų universitetų dėstytojai, studentai bei dvasiškiai. Nors disputo eigą kontroliuodavo dėstytojas (magister), centrine figūra galima laikyti bakalauro studijų pakopos studentą, atliekantį proponento vaidmenį ir taip galintį pademonstruoti savo „proto lankstumą bei minčių aštrumą“. Disputo pradžioje įvairiausius prieštaravimus pateikdavo susirinkę dėstytojai, o esant galimybėms, ir studentai. Bakalauras atsakydavo į oponentų klausimus, prireikus galėdavo sulaukti ir dėstytojo pagalbos. Tai sudarė interaktyviąją disputo dalį, primenančią įvairioms įtakoms ir nuomonėms atvirą mūšio lauką, todėl ne mažiau svarbi buvusi antroji disputo dalis – dėstytojo „apibrėžimas“ (determinatio magistri). Artimiausią studijų dieną dėstytojas logine seka išskleisdavo disputo metu oponentų iškeltus prieštaravimus ir pateikdavo galutinę jų formuluotę, į kiekvieną kontradikcinį argumentą atsakydamas jo plėtojamą doktriną patvirtinančiais teiginiais. Galiausiai dėstytojas apžvelgdavęs disputo klausimą ir apibrėždavęs savąją doktriną.

Magistro pateiktas argumentuoto teiginio apibrėžimas būdavo užrašomas. Taip iškyla trečioji metodinė studijų technologija – straipsnis (articulus), kuriame pateikiamas klausimo/disputo išdėstymas, diskusija, schematizuoti ir supaprastinti argumentų, teiginių, doktrinų apibrėžimai.

Apibendrintai galima teigti, jog scholastinė universiteto ugdymo metodika palaikė tam tikrą nuolatinio „aktyvumo“ laipsnį, disputo metu pasiekdavusį apogėjų. Vartojant Marshallo McLuhano terminologiją, sakytinis žodis žadindavęs juslinį įsitraukimą ir dalyvavimą formu¬luojant mintį, ją laisvai plečiant, komentuojant ir argumentuojant, o disputai tapdavę tiek bakalauro žinių ir įgūdžių išbandymu bei iššūkiu, tiek galimybe dėstytojui pasitikrinti ir įtvirtinti savo autoritetą ginant arba revizuojant suformuluotus doktrininius apibrėžimus.

Standartizuotos individualybės

Paskaitoms ir straipsniams (suvokiamiems kaip nuo disputo nepriklausomas žanras) tebesant sudedamosiomis kasdienio ugdymo proceso dalimis, į disputo vietą stojo nauja žinių patikros technika ir procedūra. Pasak Michelio Foucault, egzaminavimas ir cikliškais ritmais atsikartojančios egzaminų sesijos iš principo dubliuoja visą mokymo programą. Egzaminu, kaip visur esančio normalizuojančio ir kontroliuojančio žvilgsnio (lot. examen – tyrimas) technika, siekiama prižiūrėti, kvalifikuoti, klasifikuoti, pa-skirstyti rangus ir sankcijas.

Egzaminas visų pirma objektyvuoja į dienos šviesą iškeldamas disciplinuojamus individus ir palikdamas juos preciziškai tiksliam atpažinimui, aprašymui, kategorizavimui, kodifikavimui, savybių koreliavimui ir lyginimui, išskirstymui į celes, tiesiogiai atpažįstamas, tarkime, per rotacijos eiles, identifikavimo numerius ar kitus diferenciacijos pagal tam tikrą nustatytą normą mechanizmus, paradoksaliai neva atliepiančius objektyvumo ir neutralumo reikalavimus.

Tokiu būdu egzamino metu individualybė dokumentuojama, archyvuojama, fiksuojama ir formalizuojama. Taip sudaromi disciplinuojamos individualybės kodai, kurie, pasak M. Foucault, homogenizuoja individualius, per egzaminą išryškėjusius bruožus, prilygsta mėginimui sterilizuoti po disputo likusį dezorganizuotą nuomonių mūšio lauką, apie kurį kalba P. Mandonnet. Kitaip tariant, kaupiant ir kuriant standartizuotas duomenų bazes atliekama apibrėžimo funkcija – „individualūs duomenys integruojami į kaupimo sistemas, o kiekvienas per egzaminą gautas duomuo savo ruožtu atsispindi visuotinėje [išskirta mano – G.K.] lygtyje.“

Galiausiai egzaminavimo technika kiekvieną egzaminuojamą individą pa-verčia „atveju“, t.y. aprašomu ir analizuojamu objektu, atviru kruopščiai ir nuodugniai analizei, įvertinimui, išmatavimui, palyginimui, koregavimui, normalizavimui ar netgi atmetimui. „Atvejų“ kontrolė per atstumą ir galimybė juos išlaikyti stebėsenos (informacijos) lauke sukuria prielaidas egzaminui užimti centrinę vietą tarp procedūrų, paverčiančių individą valdžios/administracijos bei žinojimo objektu. M. Foucault „atvejo“ analizę įdomiai atliepia M. McLuhano pastaba apie rašto kultūrų gebėjimą įtvirtinti linijinį racionalų gyvenimo sutvarkymą, įtraukiantį į susipynusių nuoseklumų sistemą, kur linijinės raidinės sekos tampa visur vyraujančiomis psichinės ir socialinės organizacijos formomis. Kitaip tariant, archyvuotas raštijos tinklas, užmetamas ant individo, geba transformuoti ir valdyti visas situacijas jas suvienodinant ir užtikrinant jų tolydumą.

Įsitraukimo ir dalyvavimo požiūriu disciplinuojamas individas nebėra įpareigojamas nuolatinei „aktyvumo“ būsenai ar tiesioginės akistatos situacijai. Jo profilis vienaip ar kitaip yra nuolatos aktualizuojamas, „savaime“ iškylant naujoms normoms ar kategorijoms ir jas lydintiems vertinamiesiems mechanizmams. Be to, linijinio raidyno centralizuoto vienodumo ir sutelktos jėgos pobūdis, anot M. McLuhano, leidžia išskaidyti žmogaus vaizduotės, jausmų ir proto gyvenimą, suteikia jiems autonomiją vienas kito atžvilgiu, t.y. raidyno panaudojimas leidžia atsiriboti nuo vidinių jausmų, kuria emocines perskyras, generuoja su asmeniu organiškai nesusijusius duomenis (tai galėtume laikyti priešstata sakytinio žodžio jusliniam įsitraukimui). Taigi apeliacija į disputuojamos tiesos paieškas ir kalbinis „aktyvumo“ santykis eliminuojamas bei užgožiamas sunkiasvorių šifrų, linijinių sekų, skaitmenų ar spaudos ženklų sankaupų.

Anoniminio nekalbiškumo link?

Svarbu pažymėti, jog M. Foucault egzaminavimo principas taikomas daug platesniu disciplinarinės visuomenės organizavimo mastu ir nėra tiesiogiai siejamas su universiteto aplinka. Todėl kiek apleidžiant universiteto kontūrus lieka aptarti prancūzo minimą valdžios vizualinės raiškos kaitos problemą. Individualizacijos tendencijos, pasireiškiančios per jau minėtą objektyvuotų „atvejų“ archyvo sudarymą, kūno ir judesio fiksavimą čia siejamos su disciplinuojančio agento anonimiškumu ir funkcionalumu – „kuo anonimiškesnė ir funkcionalesnė valdžia, tuo labiau individualizuojami valdiniai.“ Todėl egzaminavimo procedūra (anonimas) priešpastatoma ceremoniškai atvirai galios, padėties, privilegijos ar pareigos (autoritetas) manifestacijai. Disputuojantis (epinis, heroizuotas) pasakotojas egzamino metu virsta nuasmenintu pasakojimu, aprašymu, „dokumentu galimam panaudojimui.“ Taigi egzaminuojamojo individualizacija reiškianti ne ką kita kaip anoniminį žinojimo objektų ir tiesos ritualų konstravimą, patį individą įtraukiant į žinojimo sritį.

Šiuo anonimiškumo ir funkcionalumo požiūriu bus itin įdomu stebėti universiteto įsitraukimo ir dalyvavimo kultūros atsaką į informacinių technologijų plėtrą. Akivaizdu, jog elektroninė erdvė yra itin patraukli terpė individualių kodų sudarymui, talpinimui, redagavimui, nuolatinei distancinei peržiūrai ar kontrolei. Dar daugiau, elektroniniai impulsai leidžia vienus kodus ar kalbas versti kitais be jokios verbalizacijos („aktyvumo“ santykiui tampant itin komplikuotu), taigi, sekant M. McLuhano mintimis, pretenduojama į „nekalbiškumo būklę, suteiksiančią amžiną kolektyvinę harmoniją ir taiką.“ Klausimas, ar tai nėra normalizuojančio ir homogenizuojančio žvilgsnio išsipildymo vizija, telieka atviras.

Untitled-3.jpg

1 atsiliepimas apie straipsnį “Disciplinuotas universitetas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.