Glazgo derbis, kuriame akis į akį susitinka mirtini priešai „Celtic“ ir „Rangers“, futbolo gerbėjams geriau žinomas „Old Firm“ vardu, dažnai yra vadinamas pasauline gentinės neapykantos sostine.
Gentinės neapykantos sostinė
Per savo istoriją futbolas nuo britų liaudies žaidimo išsivystė į pasaulinę isteriją keliantį masinį reginį. Savo ruožtu kito ir futbolo, kaip socialinio identiteto raiškos arenos, vaidmuo. Regioninę priešpriešą papildė nauji antagonizmai – religiniai, etniniai bei rasiniai konfliktai. Savaime suprantama, daugumoje visuomenių egzistuoja alternatyvios viešosios erdvės, kuriose įvairios mažumos turi galimybę nevaržomai išreikšti savo tapatybę. Tačiau neretai futbolo stadionas gali tapti ta vienintele arba pirmine erdve, kurioje jie gali nesivaržydami demonstruoti savo identitetą. Būtent tokia situacija susiklostė Škotijoje, kurioje airių kilmės imigrantai sudaro vos 1 proc. visų šalies gyventojų.
Benedictas Andersonas savo knygoje, analizuojančioje nacionalizmo kilmę, tautas vadina įsivaizduojamomis bendruomenėmis. Žodis „bendruomenė“ visų pirma implikuoja tai, jog tos grupės nariai turi tam tikrų bendrų bruožų, atskiriančių juos nuo kitų grupių narių. Narystė bendruomenėje gali būti apibrėžiama remiantis daugybe kriterijų: religiniu, etniniu, politiniu ar socialiniu.
Įsivaizduojamų bendruomenių sąvoka kuo puikiausiai gali būti pritaikyta ir futbolo klubų sirgaliams, kuriuos nuo kitų bendruomenių atskiria vienas esminis kriterijus – ištikimybė tam tikrai futbolo komandai, jos spalvoms, simboliams ar istorijai. Vienas iš pagrindinių B. Andersono knygos „Įsivaizduojamos bendruomenės“ argumentų teigia, kad, nors individas ir turi tam tikrų bendrų bruožų su savo bendruomenės nariais, egzistuoja didelė tikimybė, jog jis per visą savo gyvenimą neturės tiesioginio asmeninio kontakto su dauguma tos grupės narių. Būtent todėl tokia bendruomenė vadinama įsivaizduojama. Taip pat yra ir futbole, kur didelė dalis tam tikros komandos sirgalių niekada nėra susitikę akis į akį, tačiau jiems užtenka žinoti, kad jie yra tam tikros socialinės grupės nariai, ir vien pats priklausymo faktas teikia orumo bei pasididžiavimo.
Kaip pažymi Richardas Jenkinsas, tam tikros komandos palaikymas ne tik leidžia pajusti bendrumo jausmą su kitais tą pačią komandą palaikančiais asmenimis, tačiau ir suteikia progą atsiriboti nuo kitokį socialinį identitetą turinčių grupių. Tad tampa svarbu ne tik tai, kas tu esi, bet ir tai, kas nesi. Socialinis identitetas reprezentuoja mūsų supratimą apie save ir apie kitus.
Identitetas anaiptol nėra apibrėžiamas vienašališku aktu, todėl mažumos identitetui itin svarbiu tampa daugumos pripažinimas. Jei dauguma sutinka pripažinti mažumos identitetą, vadinasi, mažuma yra pripažįstama esančia vertinga, o jos tapatybė – įnešančia į visuomenę kultūrinės įvairovės. Tuo tarpu daugumai kategoriškai atmetant mažumos tapatybės modelį, pastarosios atstovai gali tapti diskriminacijos ar rasizmo aukomis. Savo ruožtu mažuma gali priešintis ar net mesti iššūkį daugumos dominavimui.
Glazgas tapo ritualizuoto mūšio tarp savo išskirtinės tapatybės pripažinimo siekiančių išeivių iš Airijos ir dominuojančios protestantiškos škotų kultūros, siekiančios hegemonijos, vieta. Kad suprastume šio konflikto ištakas, verta apžvelgti abiejų antagonistinių klubų susikūrimo aplinkybes.
„Celtic“ susikūrimas
1707 m. sudarius uniją su Anglija, esminiai pokyčiai Škotijos žemės ūkio sektoriuje lėmė tai, kad šaliai reikėjo daugiau darbo jėgos. Tad XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje vis daugiau nuo nedarbo savo gimtinėje bėgančių airių ieškoti geresnio gyvenimo traukė į čia pat esančią Škotiją. Dar daugiau airių į šią šalį atvyko, kai jų gimtinėje 1845-1849 m. siautė Didysis badmetis. 1901 m. duomenimis, Škotijoje jau gyveno 205 tūkst. airių kilmės imigrantų.
Įsikūrimo procesas svečioje, priešiškai nusiteikusioje šalyje buvo itin skausmingas. Kaip žinia, XVI a. vid. Škotijoje vykusi reformacija atsikratė katalikiškos kultūros liekanų ir priėmė Johno Knoxo išpažintą kalvinizmo versiją. J. Knoxas savo darbuose itin smarkiai puolė popiežių, „katalikišką stabmeldystę“ bei svajojo apie vieningą protestantų naciją visoje Didžiojoje Britanijoje. Taigi galime teigti, jog iš dalies škotiška tautinė savimonė buvo apibrėžta per aktyvią priešpriešą katalikams ir jų skleidžiamai kultūrai. Katalikai buvo išstumti į periferinius šalies regionus ir, nepaisant vis mažėjančio jų skaičiaus, nuolat tapdavo neapykantos bei smurto proveržių taikiniais.
Nors XVIII a. paskutiniajame dešimtmetyje Glazgo mieste buvo vos 39 oficialiai užregistruoti katalikai, tačiau veikė net 43 antikatalikiškos asociacijos. Protestantams siekiant įtvirtinti dominavimą ir primesti savo kultūrą bei tikėjimą katalikų mažumai, airiai buvo verčiami užgniaužti savo tautinę bei religinę tapatybę. Taigi iki pat „Celtic“ klubo susikūrimo praktiškai neegzistavo jokia terpė viešai airiško identiteto raiškai.
Pagaliau 1888 m. brolis Walfridas, maristų ordino vienuolis, įkūrė labdaros organizaciją, kurią pavadino „Celtic“ vardu. Futbolas buvo pasirinktas kaip priemonė išlaikyti vienybę bendruomenės viduje, neleisti airiams atitolti nuo katalikybės bei rinkti pinigus vargingai East End rajone Glazge gyvenantiems airiams.
„Celtic“ nebuvo pirmasis ir vienintelis katalikų klubas visoje Škotijoje – katalikišką identitetą puoselėjo ir Edinburgo „Hibernians“ bei „Dundee United“ (anksčiau vadintas „Dundee Hibernian“) futbolininkai. Puikūs „Celtic“ rezultatai lėmė tai, kad ši komanda Škotijos airiams netrukus tapo pagrindine vieša arena savo tautinėms bei kultūrinėms aspiracijoms reikšti.
Vis dėlto „Celtic“ įkūrėjai burdami komandą turėjo ir kitą tikslą. Be to, kad siekė stiprinti ir išlaikyti airių bendrumo jausmą bei jų tapatybę, jie taip pat stengėsi padėti imigrantams integruotis į Škotijos visuomenę. Ne veltui integracijos priemone buvo pasirinktas futbolas – Anglijoje gimusi sporto šaka. „Celtic“ susikūrimo metu „Galų atletikos asociacija“ stengėsi propaguoti tik airiškas sporto šakas ir draudė savo nariams dalyvauti klubuose, propaguojančiuose „užsienietišką sportą“, tačiau „Celtic“ klubas nepaisė šio draudimo. Be to, ekipa pasirinko žymiai nuosaikesnį pavadinimą, turinti sąryšių tiek su Airija, tiek su Škotija (verta turėti omenyje, kad kiti to meto airių katalikų klubai savo pavadinime turėjo žodį Hibernia – istorinį Airijos vardą – taip akivaizdžiai demonstruodami savo lojalumo objektą).
Protestantų atsakas
Vis dėlto škotai ir toliau suvokė klubą ne kaip integracijos instrumentą, bet visų pirma kaip iššūkį bei grėsmę šalyje dominuojančiai protestantiškajai kultūrai. Tad atsako ilgai laukti neteko.
„Rangers“ klubas buvo suburtas 1872 m. Verta pažymėti, kad gyvavimo pradžioje tai buvo tik sportinė organizacija, neturėjusi jokių religinių ar etninių implikacijų, tačiau „Celtic“ klubo sėkmė lėmė tai, kad „Rangers“ ekipa priėmė imigrantų mestą iššūkį ir priskyrė sau pareigą ginti protestantišką unijinę kultūrą. 1912 m. „Rangers“ klubo vadovu tapo Ure‘as Primrose‘as – aktyvus unijos su D. Britanija šalininkas, laisvasis masonas, savo kalbose nevengęs reikšti aršaus priešiškumo airių katalikams. Nuo to laiko „Rangers“ ėmė vykdyti aktyvią antikatalikišką politiką.
Tai, kad „Rangers“ klubas prisiėmė nacionalinės savigarbos bei orumo gynėjų vaidmenį reiškė viena – futbolas tapo arena, atspindinčia etnoreliginį lūžį Škotijos visuomenėje. Stadionas tapo ritualinio karo tarp abiejų komandų gerbėjų vieta, taip patvirtinant Alano Tomlinsono žodžius, kad stadionas tebėra viena iš tų nedaugelio vietų, kurioje galima nesivaržant išreikšti kolektyvines emocijas, kasdieniame gyvenime laikomas socialiniu tabu.
Etnoreliginis lūžis
Vykstant „Old Firm“ derbiams, dėl pergalės kovojama ne tik futbolo aikštėje, bet ir tribūnose, kuriose susikauna dvi alternatyvios tapatybės formos. Kaip minėta, svarbiausias vaidmuo čia tenka religiniams skirtumams. Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje, kai priešprieša tarp dviejų Glazgo ekipų buvo pasiekusi apogėjų, net 93 procentai „Celtic“ fanų save laikė katalikais, tuo tarpu 73 proc. „Rangers“ fanų teigė esą Škotijos bažnyčios nariai. Trys iš penkių „Celtic“ gerbėjų save laikė airiais ir tik trečdalis škotais. Dauguma kitų Škotijos klubų sirgalių buvo škotų tautybės, o 16 proc. save laikė britais. Kiek daugiau nei pusė – 54 proc. – „Celtic“ fanų tuomet pareiškė, kad niekada nežiūrėjo Škotijos nacionalinės futbolo rinktinės rungtynių, tačiau 52 proc. jų teigė sekantys Airijos rinktinės susitikimus.
„Rangers“ fanų ištikimybę D. Britanijai atsispindėjo faktas, kad net trys ketvirtadaliai jų manė, jog Šiaurės Airija turi išlikti Britanijos sudėtyje. Priešingai, net keturi penktadaliai „Celtic“ gerbėjų buvo įsitikinę, kad Airija turi susivienyti.
Sektoriniai lūžiai puikiausiai atsispindi „Old Firm“ derbių metu, kai tribūnose dažniausiai dominuoja su futbolu visiškai nesusijusios skanduotės. Tarp „Rangers“ sirgalių itin populiarios antikatalikiškos ir antiairiškos dainos. Viena iš tokių dainų, kartkartėmis vadinama neoficialiu „Ibrox“ stadiono, kuriame žaidžia „Rangers“ ekipa, himnu, vadinasi „Bilio vaikinai“. Ši daina dedikuota praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose protestantiškoje East End rajono dalyje veikusios gaujos vadui Williamui „Billy“ Fullertonui:
Sveiki, sveiki, mes esame Bilio vaikinai.
Sveiki, sveiki, jūs galite atpažinti mus pagal keliamą triukšmą.
Mes iki kelių klampojam airių kraujyje – pasiduok, arba tu mirsi,
Nes mes esame Bilio vaikinai.
Gana dažna figūra „Rangers“ fanų dainose yra ir Romos popiežius, kurį smerkdami protestantai išreiškia katalikiškos kultūros atmetimą.
Be šių priešpriešą alternatyviai tapatybės formai išreiškiančių dainų „Ibrox“ stadiono tribūnose dažnai skamba ir ištikimybę D. Britanijai deklaruojantys himnai, iš jų ir „Dieve, saugok karalienę“. Tribūnose dažnai galima išvysti D. Britanijos vėliavų.
Tuo tarpu „Celtic“ fanų folklore dažnos yra airių pasipriešinimą D. Britanijos kolonizacijai menančios dainos, kuriose neretai garbinama Airių respublikonų armija (IRA). Itin populiari yra „Airių sukilėlių“ daina:
Ir radijas pranešė, kad dar vienas nukautas,
Ir jis žuvo su ginklu rankoje.
Bet jie nepranešė, kodėl Billy Reidas turėjo mirti,
Nes jis mirė, kad išsaugotų Airiją.
Dėl savo palankumo Airių respublikonų armijai „Celtic“ fanai kartais netgi būdavo vadinami „sportiniu šios armijos padaliniu“.
Klubų politika
Kaip matome, tiek „Ibrox“, tiek „Celtic Park“ stadionų tribūnose dažniausiai girdimos su futbolu visiškai nesusijusios dainos. Veikiau sirgaliai stadioną mato kaip erdvę savo politiniams įsitikinimams reikšti. Verta pastebėti, kad prie etnoreliginio lūžio visuomenėje palaikymo smarkiai prisideda ir pačių klubų vykdoma politika.
Nors į „Celtic“ komandos sudėtį dažnai patekdavo protestantų tikėjimo žaidėjų (vien ko vertas Kenny Dalglishas, 1969-1977 m. įmušęs 167 įvarčius), „Rangers“ ekipa ilgą laiką vykdė sektorinę atrankos politiką. Tos politikos esmė gali būti nusakyta žodžiais „katalikams vietos klube nėra“. 1973 m. Davidas Hope‘as turėjo būti paskirtas naujuoju „Rangers“ klubo pirmininku, tačiau ekipos vadovybė greitai atšaukė tokį savo sprendimą, kai paaiškėjo, kad D. Hope‘as yra vedęs katalikę. Tiesa, vėliau sektorinė žaidėjų atrankos politika buvo sušvelninta – klube rungtyniavo ne vienas katalikybę išpažįstantis užsienietis.
1987 m. policija buvo pradėjusi tyrimą po to, kai „Rangers“ žaidėjas Grahamas Robertsas pasibaigus derbio rungtynėms dirigavo sirgaliams, dainuojantiems „Mes esame Bilio vaikinai“. 1994 m., švęsdami pergalę Škotijos pirmenybėse, „Rangers“ ekipos nariai vilkėjo marškinėlius su užrašu: „Pakarkime IRA žmogžudžius“. 1999 m. klubo vicepirmininkas Donaldas Findlay buvo priverstas atsistatydinti, kai televizijos kameros užfiksavo jį dainuojant sektorines dainas po laimėtų Škotijos taurės finalo rungtynių.
Tuo tarpu „Celtic“ klubas 1931 m. turnė Amerikoje metu žaidė ne su Škotijos, o su Airijos vėliava. 1949 m. „Celtic Park“ stadione buvo surengtas D. Britanijos katalikų sąjungos šimtmečio jubiliejus. Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio klubo leidžiamame žurnale „The Celtic View“ buvo reklamuojami airių sukilėlių dainų įrašai, airių nacionalinės šventės bei airių liaudies grupė „The Wolfe Tones“.
Vis dėlto šiandien abu klubai daug rimčiau ėmė žiūrėti į tarpusavio kovas supančią smurto bei neapykantos atmosferą. „Celtic“ klubas 1996 m. pradėjo kampaniją „Vaikinai prieš fanatizmą“, kurios pagrindinis edukacinis tikslas yra įskiepyti jaunimui pagarbą kitoms bendruomenėms, nepaisant jų narių tautinės ar rasinės sudėties. Be to, stadione buvo sustiprintas saugumas – pasitelkta daugiau policijos pajėgų, sirgalius imta stebėti vaizdo kameromis. Visa tai sumažino smurto proveržių, tiesa, klubai ir toliau stengiasi išlaikyti savo tapatybę. Praėjusiais metais „Celtic“ klubo vadovybė atsisakė sudaryti stadione draudžiamų atlikti dainų sąrašą ir pareiškė, kad airiškos dainos visada bus laukiamos „Celtic Park“ arenoje.
Donatas Puslys