Billas Shankly, legendinis „Liverpool“ treneris, kartą teigė: „Kai kurie žmonės tvirtina, jog futbolas yra gyvybės ir mirties reikalas, tačiau galiu jus užtikrinti, jog tai yra nepalyginamai svarbiau.“ Nepaisant to, kiek tokios kalbos yra reikšmingos, sporto įtaką sunku pervertinti. Sportas teikia emocijų, sujungia ir išskiria, sukuria identifikacijos ir nuostabos pavyzdžių.
Globalusis fenomenas
Egzistuoja ne vienas pavyzdys, įrodęs sporto ir politikos tarpusavio priklausomybę. „Futbolas skleidžia viltį“ – taip didžiausias Europos sporto laikraštis „Sports Bild“ pakomentavo 2007 m. Azijos futbolo čempionato finalą, pasibaigusį Irako pergale. Šiitai, sunitai ir kurdai, musulmonai ir krikščionys, išėjo į Bagdado gatves kartu švęsti pergalės. Dabar arba niekada. Irako dezintegracijos akivaizdoje, liepos 29 dieną, dauguma gyventojų jautėsi esą tiesiog irakiečiai, nors, netgi švenčiant rinktinės pergalę pusfinalyje, 50 žmonių žuvo sprogus bombai.
Dėl struktūrinių priežasčių Afganistano rinktinės dalyvavimas Azijos čempionate atrodė tiesiog neisįvaizduojamas, todėl nenuostabu, jog pirmosios rungtynės Kabulo stadione – vietoje, kur Talibano režimo metais vykdavo viešos egzekucijos – tapo stulbinančiu jausmų proveržiu. Šiuo metu kuriasi netgi moterų futbolo komandos, o tai – sveikstančios visuomenės požymis.
Sportas buvo susietas su tauta ir tautine savigarba tada, kai sportininkai ėmė sąmoningai atstovauti savo tautai, taip personifikuodami pačią jos esatį. Futbolas tapo unikaliu globaliu fenomenu, savotiška universalios kalbos rūšimi, administruojama didžiausios pasaulyje organizacijos (FIFA), turinčios daugiau narių (207) nei pačios Jungtinės Tautos. Tarptautinis nacijos pripažinimas tam tikrais atvejais (pvz., Farerų salos, Šiaurės Airija, Hong Kongas, Palestina) yra legitimuotas tik narystės šioje organizacijoje.
Pasak Pascalio Boniface‘o, atrodo, jog narystės FIFA siekis tampa vienu pirmųjų jaunos gimstančios valstybės oficialių aktų. Juodkalnija šiuo atveju yra puikus pavyzdys. Boniface‘as taip pat primena tris tradicinius elementus, apibrėžiančius valstybę: teritorija, gyventojai ir vyriausybė (valdžia), ir priduria, jog ketvirtuoju elementu šiuo atveju turėtų tapti nacionalinė futbolo rinktinė. Tuomet nacionalinį suverenitetą tektų apibrėžti kaip sugebėjimą apginti išorines sienas, paleisti į apyvartą valiutą ir surengti tarptautines futbolo rungtynes. Skamba juokingai, tačiau tampa panašu į tiesą, kai apie tarptautinių rungtynių organizavimą prabyla netgi Vatikanas.
Naujos tapatybės paieškos
Norėčiau aptarti vieną atvejį, itin vaizdžiai išreiškiantį numanomą sporto ir politikos sintezę. Apklausoje, tiriančioje liepos 4-osios reikšmę, turbūt dauguma respondentų ją sietų su JAV Nepriklausomybės diena. Vis dėlto Vokietijai ši 1954-ųjų diena žymi tikrų tikriausią (at)gimimą. Tikrieji Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pamatai (tam, beje, pritaria ir nemažai mokslininkų) buvo pakloti Berno „Wankdorf” stadione pasaulio futbolo čempionato finalo metu, kai Vokietija įveikė Vengriją. Iš tiesų vargu ar kam nors tuo metu rūpėjo konstitucija, priimta neatsiklausus žmonių, pavargusių nuo nuolatinių ginčų ir praradusių politinį interesą, priblokštų ir išsekintų nacionalsocialistinio košmaro bei pasaulinio karo. Kaip reikėjo atkurti šalies infrastruktūrą, taip šaliai reikėjo atsitiesti psichologiškai. Didžioji dalis gyventojų tiesiog stengėsi išgyventi, praradę bet kokią orientaciją. Veikti ir mąstyti pasitikint savimi buvo tiesiog neįsivaizduojama, todėl neišvengiamai reikėjo stimulo naujai garbingai pradžiai.
Būtent tokiu metu Vokietija šventė pergalę rezultatu 3:2. Pasak Martino H. Geyerio, Vokietijos pergalė 1954 m. pasaulio futbolo čempionate, kaip tautos atgimimo mitas, turėjo daugiau reikšmės Federacinės Respublikos formavimui nei visi pokario metu išleisti oficialūs aktai. Pergalė Berne suveikė kaip galingas motyvacinis užtaisas, pateikęs atsakymą į neišsprendžiamą klausimą „kas mes esame dabar?“. „Berno stebuklas“ nesukurstė jokio nacionalizmo, tiesiog sveiką nacionalinę savijautą ir savivoką.
XX a. Vokietijos istorija, su retomis išimtimis būdama šlovinga, taip pat buvo pažymėta vidinės sportinės ir politinės dramos. Po 1938 m. Austrijos anšliuso abiejų šalių futbolo rinktinės turėjo būti sujungtos, tačiau žaidėjų įsitikinimai buvo pernelyg skirtingi, todėl pasirodymas tų pačių metų pasaulio futbolo čempionate Prancūzijoje baigėsi visiška nesėkme ir ankstyva kelione namo. 1954 m. Berno finalas Vokietijos žmonėms tapo impulsu ieškoti naujos tapatybės. Tuo tarpu Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), 1974 m. grupės varžybų etape įveikusi VFR, kartu šventė pastarosios pergalę pirmenybių finale. VDR gyventojai nesijautė turį tapatintis su represiniu socialistiniu režimu. Galiausiai po 1990-ųjų (tais pačiais metais įvyko ir Vokietijos suvienijimas) finalo visa Vokietija mojavo juodos auksinės raudonos spalvų vėliavomis – taip, kaip po Berlyno sienos griūties 1989 m., ir taip, kaip per 2006 m. pasaulio futbolo čempionatą Vokietijoje.
„Laikas naujoms draugystėms“ – skelbė viena pastarojo čempionato afišų. Nors Vokietijai nepavyko iškovoti titulo žaidžiant namų stadionuose, tačiau pasauliui ji pristatė naująjį savo veidą, o tai yra nepalyginamai svarbesnis laimėjimas. Tarptautinė spauda sveikino Vokietiją tapus kosmopolitiška ir tuo pat metu atradus tautinę savigarbą, kuri, jei nėra iškreipiama šovinizmo, yra pats natūraliausias jausmas pasaulyje. Palyginimui, 1954 m., vieniems užsienio dienraščiams spausdinant komplimentus, kiti buvo kupini pasipiktinimo. Prancūzų „Le Monde“ išspausdino straipsnį įspėjančia antrašte – ACHTUNG! (vok. k. – Dėmesio!).
Tautos atgimimo mitas
Nors ketvirta santvarka per 80 metų vokiečių žemėse buvo pradėta kurti 1949 m., kaip teigia Franzas-Josefas Brüggemeieris, daugeliui vokiečių naujos valstybės pradžią žymėjo būtent pergalingas 1954-ųjų finalas.
1948 m. atgaivinta nacionalinė valiuta ir priimtas pagrindinis įstatymas (Grundgesetz), suvoktas kaip laikinoji konstitucija, iš esmės nesukėlė jokios emocinės reakcijos, jokio pasididžiavimo, jokio bendrumo jausmo. Pasak Joachimo Schweero, Berno pergalė buvo tik vienas iš daugelio žingsnių sugrįžtant į tarptautinę bendruomenę, tačiau patiems vokiečiams, ko gero, tai buvo pats priimtiniausias žingsnis. Istorikas Joachimas Festas komandos kapitoną Fritzą Walterį, šiam mirus, pavadino vienu iš trijų „tėvų steigėjų“ – emociniu, šalia „politinio tėvo“ Adenauerio ir „ekonomikos tėvo“ Erhardo.
Žinoma, tokie išskirtinės svarbos pokyčiai, kaip politinė ir karinė integracija į Vakarų struktūras bei funkcionuojanti socialinė rinkos ekonomika, būtų įvykę ir be šios pergalės. Tiesą sakant, šio įvykio reikšmės to meto Vokietijos politikai nesugebėjo visapusiškai įvertinti. Viena vertus, jie neturėjo jokios nuojautos apie galimą šio įvykio emocinį krūvį arba pernelyg jį nuvertino, kita vertus, stengėsi jį slopinti, įbauginti prisiminimų apie propagandą ir baimindamiesi galimų nesusipratimų tiek šalies viduje, tiek ir tarptautiniu lygmeniu. Todėl nenuostabu, jog tuometinis VFR prezidentas Theodoras Heussas, sakydamas kalbą Berlyne pasaulio čempionų pagerbimo proga, pasmerkė bet kokias pastangas sportinei pergalei suteikti politinę prasmę. Kita vertus, butų buvę dar nenatūraliau, jei vokiečiai šios pergalės apskritai nebūtų šventę. „Visur būtų nutikę tas pats“, – teigė Peco Bauwensas, Vokietijos futbolo federacijos prezidentas, pasirodžius pirmosioms šovinizmo apraiškoms ir nervingiems kaimyninių valstybių priekaištams. Trintis tarp Vokietijos ir Prancūzijos, lėmusi tai, jog pastaroji atmetė jungtinių Europos karinių pajėgų idėją, dažnai interpretuojama Vokietijos sportinių pergalių kontekste (prisiminus, jog tą pačią dieną „Mercedes“ komanda iškovojo pirmąjį Formulės-1 čempionų titulą).
Tuometinis vidaus reikalų ministras Gerhardas Schröderis buvo vienas iš nedaugelio oficialių pareigūnų, įžvelgęs pozityvią energiją, supančią pergalę Berne, ir per žaidėjų sveikinimo ceremoniją teigęs, jog „Vokietija nėra tokia turtinga simbolių ir motyvų, kurie įkūnytų bendrą patirtį, todėl esame dar dėkingesni už kiekvieną įvykį, kuris mums sukelia tikrą bendrumo jausmą.“
Šiuo atveju sąvoka „mes“ yra atvira plačioms interpretacijoms, tačiau, kaip teigia Norbertas Seitzas, suskaldyta tauta būtent futbolo dėka vėl atrado save kaip vientisą darinį. 1954 m. liepos 4-osios entuziazmo protrūkis, daugelio vertinimu, buvo atkartotas nebent 1989 m. lapkričio 9-ąją, netrukus aptemdytą išaugusių Vakarų Vokietijos mokestinių prievolių bei politinio nusivylimo Rytų Vokietija.
Iš tiesų tik nedaugelis sutiktų, jog liepos 4-ąją derėtų švęsti kaip valstybės šventę, kaip ir niekas nemini birželio 17-osios – 1953 m. nuslopintų neramumų Rytų Vokietijoje metinių. 1954 m. VDR gyventojai „Vakarų brolių“ pergale prieš Vengriją – tuo, ką oficialusis VDR režimas prilygino klasinių priešų pergalei – galėjo džiaugtis tik nebyliai. Dar daugiau, Wolfgangas Hempelis, radijo korespondentas VDR, turėjo susilaikyti nuo bet kokių patriotinių sentimentų (tiesą sakant, tai dar būdingiau šiandieniniams Vokietijos komentatoriams), už ką vėliau buvo apkaltintas tėvynės išdavyste. Tuo tarpu Herberto Zimmermanno reportažai virto legendomis, kaip ir pats komentatorius, kurio klausydavosi daugiau nei 60 milijonų klausytojų. Pasak Jürgeno Leinemanno, šie įrašai galėtų būti laikomi vienu iš tautos gyvosios istorijos pavyzdžių.
Čempionų titulas – šansas naujai pradžiai, sekančiai po metų nusižeminimo ir nuolankumo. Inkaras tautai, ieškančiai naujos tapatybės. Tai tik futbolo rungtynės ir tuo pat metu – daug daugiau nei rungtynės. „Kiekvienai tautai reikalingos savos legendos“ – skelbia 2003 m. pasirodžiusio filmo „Berno stebuklas“, kurį režisavo Sönke Wortmannas, paantraštė. 2006 m. vasarą, pasaulio futbolo čempionato metu, tas pats režisierius visur lydėjo nacionalinę rinktinę ir sukūrė dar vieną dokumentinę juostą: „Vokietija. Vasaros pasaka.“
Marius Blume
Mainco Johanno Gutenbergo Universitetas