Kaip politika šachmatuose virto šachmatais politikoje

Politikų kalbose, žurnalistų bei politologų komentaruose neretai sutinkame šachmatų žaidimo terminus, kuriuos pasitelkiant apibūdinamos tam tikros politinės aktualijos. Išgirstame, kad Seime įvyko rokiruotė, tarptautinėje politikoje mažosios valstybės yra pėstininkai, o didžiosios – žaidėjai, politikai skaičiuoja keletą ėjimų į priekį, pasirenka gambito strategiją ir pan. Kas gi iš tiesų sieja politiką ir šachmatus bei kas slypi politinių situacijų palyginimuose su šachmatais?

Kaip karaliaus patarėjas virto valdove

Kad šachmatai yra susiję su politika ir ypač – su tarptautiniais santykiais, įsitikinsime žvilgtelėję į šachmatų kilmę ir šio žaidimo vystymosi istoriją. Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kurgi yra šachmatų tėvynė, kol galiausiai XX a. pradžioje buvo įrodyta, kad VI a. Šiaurės Indijos Kanaudžo mieste buvo sukurta pirminė šachmatų versija, vadinama Čaturanga (Chaturanga). Impulsu šachmatams atsirasti tapo tuometinių Indijos karalių (kurie buvo ir karvedžiai) poreikis turėti karo lauko modelį, leidžiantį numatyti kariuomenių išsidėstymą, judėjimo kryptis bei strateginius planus. Todėl jau pirmosiose šachmatų versijose figūrų išdėstymas bei jų savybės atitiko kariuomenės išdėstymą lauke ir atskirų jos narių savybes.

Kaip ir šiandien šachmatų lentoje, kariuomenės kraštuose stovėjo arklių traukiami kovos vežimai, kurie, kaip ir bokštas šachmatuose, buvo nelankstūs keičiant judėjimo kryptį. Vieta šalia buvo skirta raiteliams, kurie pasižymėjo dinamiškumu, žirgas galėjo peršokti kliūtis, o ant jo sėdintis raitelis – ietimi smogti į vieną ar kitą pusę. Klausimas, kokią funkciją atliko dabartinis šachmatų rikis, gana mįslingas, kadangi skirtingose kalbose rikis yra vadinamas vis kitaip (anglų k. bishop reiškia vyskupas, vokiečių k. Läufer – bėgikas) ir tik rusiškai rikis – слон, kas reiškia dramblį ir atitinka kovinį dramblį senovės Indijos kariuomenėje. Lauko centre stovėjo karalius arba karvedys, o šalia jo – vyriausiasis patarėjas. Kariuomenės priešakyje buvo išsirikiavę pėstieji, kuriuos šachmatuose simbolizuoja pėstininkai.

Įdomu, kad valdovės tuometinėje šachmatų versijoje nebuvo. Beje, ir jai „atstovavęs“ karaliaus patarėjas taip pat nepasižymėjo ypatingomis galiomis. X a. šachmatai per Persiją ir Arabiją pasiekė Ispaniją ir išplito Europoje. Yra keletas versijų, aiškinančių, kaip savo vietą lentoje išsikovojo moteriškosios giminės atstovė – valdovė. Žinoma, kad Viduramžių vienuoliai itin pamėgo šachmatus, būtent jie ir parašė Europoje pirmąsias knygas apie šachmatus. Tuo pat metu krikščionybėje įsigalėjo Marijos kultas – Dievo Motinai imta skirti gerokai daugiau dėmesio. Manoma, kad tai galėjo nulemti tuometinio „karaliaus patarėjo” virsmą karaliene, kuri šachmatuose vadinama valdove. Kitame paaiškinime daugiau dėmesio skiriama istorinėms aplinkybėms ir ypatingas dėmesys sutelkiamas į tuometines moteris-kovotojas, tokias kaip prancūzė Žana d’Ark arba įtakingoji Ispanijos karalienė Izabelė Kastilietė. Teigiama, kad kare bei politikoje vis svarbesnė rolė atiteko moterims, o tai galėjo tapti valdovės, kaip galingiausios figūros lentoje, atsiradimo ir įsitvirtinimo priežastimi.

Pėstininkai šachmatuose ir Prancūzų revoliucija

Akivaizdu, kad visuomenės raidą skatinusios religinės bei politinės idėjos atsispindėjo ir šachmatuose, darydamos įtaką šio žaidimo taisyklių kaitai. Visgi negalima teigti, kad ši įtaka buvo vienpusė. Reikia pastebėti, kad Europą pasiekę šachmatai buvo suprantami ne tik kaip karinių situacijų modeliavimo priemonė, bet ir kaip vaizduotę bei intelektinį mąstymą skatinantis žaidimas. Ilgą laiką vis dar veikiami politinių, socialinių bei visuomeninių idėjų, ilgainiui šachmatai suformavo tik žaidėjams iš tiesų suprantamą realybę, kuri įgavo ir savitą filosofiją.

Vienu ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių, kaip šachmatuose atrastos ir iškristalizuotos idėjos veikė polines aktualijas, laikytinas Švietimo amžiuje gyvenęs žymus prancūzų šachmatininkas André Philidoras. Jis dar 1750 m. išleido, atrodytų, tik šachmatininkams skirtą knygą „L’analyse des écheques”, kuri sulaukė tokių didžiųjų XVIII a. mąstytojų, kaip Voltaire‘as, Diderot ir Rousseau dėmesio. Iki to laiko pėstininkų žaidėjai nevertino, kadangi visas žaidimas pirmiausiai buvo plėtojamas pasitelkiant „sunkiąsias” figūras. Būtent jomis galėjo būti greitai organizuojama ataka, siekiant priešininko karaliui paskelbti matą. Tuo tarpu A. Philidoras pirmasis atskleidė idėją, kad svarbiausia jėga šachmatuose yra pėstininkai, kurių aktyvumas bei veržlumas neretai nulemia ir partijos pabaigą. Po kelių dešimtmečių pasaulis stebėjo Prancūzų revoliuciją, kurioje į kovą pakilusi paprasta liaudis paskelbė savo monarchui matą, kas, išvertus iš senovės persų kalbos Šah mat, reiškia „karalius mirė”.

Kaip atsiranda šachmatų metaforos?

Be abejo, galime teigti, kad tuometinės A. Philidoro idėjos ir Prancūzų revoliucija tebuvęs tik sutapimas arba kad šachmatų idėjos šiuolaikinės politikos tikrai nebeveikia. Vis dėlto jau seniai yra pripažinta, kad šachmatai nėra tik žaidimas, greičiau sportas, mokslas bei menas, turintis savitą filosofiją.

Norėdami analizuoti, kodėl politikai, žurnalistai ir kiti komentatoriai nuo seno taip pamėgo šachmatų terminais apibūdinti susidariusias politines situacijas, susiduriame su metaforų fenomenu. Abstrakčių, kompleksiškų ar naujų reiškinių akivazidoje žmogus metaforizuoja, t.y. nauja situacija yra lyginama su pažįstamais reiškiniais, ieškoma asociacijų ir todėl pasitelkiami žodžiai iš kasdienių arba kitų žinomų sričių. Kaip pavyzdį žymieji kognityvistinės lingvistikos atstovai Georgas Lakoffas ir Markas Johnsonas dažnai mini metaforą „Meilė yra kelionė”. Kadangi aiškiai žinome, kas yra kelionė, pasitelkus šią metaforą tampa lengviau paaiškinti, kaip suprantame ir tokį sunkiai apibūdinamą dalyką kaip meilė.

Analogiškai politikai ar komentatoriai pasitelkia šachmatų terminus, kuriais apibūdina tam tikras kompleksiškas, sunkiai paaiškinamas politines situacijas. Šiuo atveju ne taip svarbu, ar šachmatų metafora vartojama sąmoningai ar nesąmoningai. Šachmatų terminai gali mums atskleisti, kaip tam tikras politikas traktuoja konkrečią situaciją, jeigu įsigilinsime, kokios idėjos slypi tame pasaulyje, kurio neatskiriamos dalys – lenta, figūros ir žaidėjai.

Šachmatų „filosofija“ ir tarptautinė politika

Šachmatai yra nulinės sumos žaidimas, kuriame vieno žaidėjo laimėjimas reiškia kito žaidėjo pralaimėjimą. Šachmatų taisyklės, nurodančios žaidimo tikslą (paskelbti priešininko karaliui matą), lemia, kad šiame žaidime nėra kooperuojama. Tiesa, galimos lygiosios, tačiau retai šis rezultatas gaunamas siekiant abipusės naudos – greičiau po pusę taško tenka pasidalinti tuomet, kai laimėjimas tampa nebeįmanomas nė vienam žaidėjui. Taigi šachmatai – tai pirmiausiai kova, kuria siekiama sutriuškinti priešininką. Kadangi šachmatų metafora akcentuoja konfliktą, šio žaidimo filosofija aiškiai primena „kietosios“ arba realiosios politikos šalininkų požiūrį į tarptautinius santykius.

Kaip ir valstybės tarptautinėje sistemoje, šachmatų figūros yra hierarchiniame santykyje, kadangi jų vertė ir galia skiriasi dėl turimų savybių. Taip pat visos figūros, išskyrus vienintelį karalių, yra kertamos. Tik pėstininkas turi ypatingą savybę – pasiekęs paskutinę priešininko liniją, jis turi galimybę „tapti generolu“, kitaip tariant, privalo pasiversti į stipresnę figūrą – žirgą, rikį, bokštą arba valdovę. Tokiu būdu net ir nukirstos figūros gali sugrįžti į žaidimą, lygiai kaip istorijos tėkmėje iš pasaulio žemėlapio išnykusios valstybės galėjo švęsti savo sugrįžimą į didįjį politinį žaidimą.

Šachmatų lenta atskleidžia erdvinę dimensiją, kuri yra padalyta į 64 langelius. Kaip kiekviena valstybė turi savą teritoriją, taip kiekviena figūra užima vieną langelį. Figūros „spinduliuoja“ savo jėgą į langelius, kuriuos galėtų užimti vienu ėjimu, tokiu būdu lentoje nuolat kovojama dėl centrinių langelių, o kitų svarba priklauso nuo konkrečios pozicijos. Nesunku pastebėti analogijų tarptautinėje politikoje – susikirtus valstybių interesams, vieni arba kiti pasaulio regionai tampa konfliktų židiniais, o kai kurios teritorijos išlieka nuolatine kovos arena.

Tai tik keletas štrichų, nušviečiančių šachmatų idėjas ir jų atitikmenis tarptautinėje politikoje. Šachmatų ir politikos kompleksiškumas leidžia atrasti daugybę paralelių ir tam tikrais atvejais tik nuo šachmatų idėjų pažinimo priklausys, ar tikėsime politikais, teigiančiais, jog jie pasirengę kompromisui, tačiau traktuojančiais derybas kaip šachmatų partiją.

Šarūnė Lapinskaitė