Tai, kas vyksta ringe, aikštelėje ar takelyje, negalėtų būti vadinama sportu, jei ne žmogiškojo garbingumo idėja. Vis dėlto šiais laikais ji dažniausiai nustelbiama laukinių tribūnų aistrų bei alaus reklamos pertraukėlių. Kai sporto magiją ėmė naudoti reitingų ir ideologinių karų žonglieriai, neretas atletas tapo kriokiančios pinigų ir galios mašinos sraigteliu.
Apie grėsmes pasauliui, kuriame varžymasis turėtų baigtis ne sutriuškinimu, o dvasinėmis lygiosiomis, „Post Scriptum“ kalbėjosi su profesoriumi, jaunystėje sportininku, Leonidu Donskiu.
Post Scriptum: Ko gero, charakteringiausia „meno“ sąvokos redukcija ir abstrakcija būtų „kūryba“. Lygiai taip pat verslą siejame su pelnu, o politiką – su galia. Galvojant apie sportą, į galvą ateina „šlovė“. Ar šis aspektas tinkamiausias?
Leonidas Donskis: Šlovė yra žmogaus veiklos aspektas ir siekiamybė ne tik sporte. Šlovės taip pat siekia ir menininkai, neretai mokslininkai, viešos figūros. Vis dėlto sportas turi vieną ypatingą momentą – šlovę galima pasiekti per labai trumpą laiką. Už to slypi kruvinas sportininko darbas, daugelio metų treniruotės, bet vienas įvykis sportininką gali paversti legendine figūra, ypatingomis raidėmis į sporto istoriją įrašyti žmonių vardus arba jų klubų pavadinimus. Kitaip tariant, kitose veiklos srityse reikalingas ilgas tęstinumas, o sporte pakanka vieno didelio įvykio, didelės pergalės, kad pelnytum šlovę.
Vadinasi, įvyko ypatingas sporto sureikšminimas. Sportas paverstas didžiulio profesionalumo reikalaujančia veikla, kuri žmogui atneša šlovę, turtą, simbolinę, o dažnai ir realią galią. Tai yra dvidešimto amžiaus reiškiniai, tad šis sureikšminimas – palyginti nesenas. Būta teoretikų, kurie tai numatė ir į sportą žvelgė kaip į neišvengiamą masių epochos sudedamąją dalį. Oswaldas Spengleris „Vakarų saulėlydyje“ arba José Ortega y Gassetas „Masių maište“ kalbėjo apie tai, kad masių epocha yra reginių epocha. Panem et circenses dvasia Spengleriui siejosi su atmosferos, supusios paskutines žlungančios Senovės Romos imperijos dienas, atgaivinimu dvidešimtajame amžiuje. Sportui buvo prognozuojamas panašus vaidmuo – Spengleris spėjo, jog tokiai epochai reikės gladiatorių.
Vis dėlto sportas netapo vien tik masių reginiu – juo pradėjo ginkluotis valstybės ir ideologijos. Politinės doktrinos, kurias mes šiandien laikome pamišėliškomis, pavyzdžiui, rasizmas, buvo tiesiogiai susijusios su sportu. 1936-ųjų Olimpinėse žaidynėse Berlyne Hitlerio išpažintai rasinei doktrinai buvo suduotas smūgis – jo akyse juodaodis sportininkas Jesse Owensas iš JAV laimėjo keturis aukso medalius. Hitleris nuoširdžiai tikėjo, kad blondinai mėlynakiai vokiečiai yra fiziškai tobulesni už juodaodį ar geltonodį, o sportas turįs patvirtinti jo rasistinę doktriną. Lygiai taip pat sovietai tikėjo, kad tarybinis žmogus turi būti ne tik idėjiškai brandesnis, herojiškesnis, bet ir fiziškai pranašesnis.
Ideologijos, režimai, valstybės pradėjo naudoti sportą kaip varžymosi instrumentą, kadangi buvo suprasta didžiulė jo įtaka milžiniškai žmonijos daliai. Būtų kvaila įrodinėti, kad esi geresnis politinis režimas, nes turi geresnę literatūrą. Net sovietinis režimas, nepaisydamas to, kad Amerika buvo baisiausias priešas, pripažino, kad ji turėjo sukūrusi didžią literatūrą. Lygiai taip ir amerikiečiai, kurie nekentė Rusijos ir Sovietų Sąjungos kaip priešo, pripažino, kad rusai sukūrė didžią literatūrą, fortepijoninę muziką, baletą, teatrą, kiną. Buvo dalykai, kurių, būdamas kultūringas žmogus, niekaip negalėjai ignoruoti. Aukštoji kultūra, baletas, teatras, kinas, akademinė kultūra nieko nelemia! O sportas… Jis tapo įrodymu, argumentu, poveikio priemone. Sugebėjimas paveikti masinę sąmonę ir daugelio šalių žmones yra viena iš mįslingiausių sporto veikimo formų.
PS: Kaip pasikeitė politikos ir sporto santykis nuo Antikos iki šių laikų? Jei anuomet Olimpinių žaidynių metu buvo skelbiamos paliaubos, tai 1980-aisiais JAV ir kai kurios kitos valstybės…
LD: Ignoravo Maskvos olimpiadą. Pasikeitė labai daug kas. Šiuolaikinės politikos sąlygomis neįmanoma laikytis antikinių idealų. Pierre‘as de Coubertinas, kuris atgaivino Olimpinę chartiją ir kurio pastangomis 1894-aisiais įvyko Olimpinės žaidynės Atėnuose, tikėjo, kad sportas gali sutaikyti žmoniją. Tai ir yra antikinis olimpinis idealas: karo metu žmonės negali varžytis, kadangi sporto agonistinė dvasia yra kitokia. Graikų įsitikinimu, tai gera agonistinė dvasia ir žmonės varžosi be neapykantos: tu nenori suluošinti arba nužudyti savo varžovo, tu tik nori įrodyti, kad esi stipresnis.
Argonautų mitas pasakoja, kad besivaržant Poluksui ir Amikui kariuomenės stovėjo viena priešais kitą. Visi puikiai suprato, kad negalima nieko daryti, kad karo veiksmas nustoja, kai tik prasideda sporto varžybos, kokios brutalios jos bebūtų. Varžymasis yra garbingumas. P. de Coubertinas atkūrė šią dvasią, bet pats faktas, kad 1936-aisiais Olimpiada vyko nacistinėje Vokietijoje, sudavė smūgį bet kokiai Olimpinei chartijai ar idėjai.
Galima pritarti sprendimui, kurį pasirinko JAV ir daugelis kitų šalių – tai buvo logiška. Sovietų Sąjunga brutaliai įsiveržė į Afganistaną, todėl suprantama, kad Olimpiada būtų buvusi panaudota propagandiniais tikslais. Tiesa, sovietai atkeršijo nedalyvaudami Los Andželo olimpiadoje ir dar pareikalaudami, kad nevyktų ir satelitai.
Netrukus Olimpinės žaidynės įvyks Kinijoje. Jos ekonominė svarba yra didžiulė, tačiau jos niekaip nepavadinsi žmogaus teises gerbiančia valstybe. Ji daro baisius dalykus pradedant organų pardavinėjimu ir baigiant politinių disidentų bei kitamanių persekiojimu. Jei Vakarai dalyvaus Pekino olimpiadoje, o man intuicija kužda, kad dalyvaus, tai laikykime, kad P. de Coubertino idealai bus išduoti dar kartą. Jie tikrai bus išduoti. Dabartinė politika palieka vis mažiau šansų įgyvendintiOlimpinę chartiją ir jos idealus.
Olimpinės žaidynės antikinėje Graikijoje buvo ne graži frazė – tai buvo tikrai gerbiamas idealas, sustabdydavęs karus.
Kita vertus, net ir suvokdamas, kad dabartiniame pasaulyje yra daugybė olimpinės dvasios išniekinimo faktų, turiu pasakyti, kad olimpiadų ir sporto vaidmuo yra teigiamas. Kaip bebūtų, priešiškos valstybės susitinka futbolo, krepšinio aikštėse ir sportininkai sugeba pasveikinti vienas kitą, nors nuo pat mažumės būna mokomi nekęsti vieni kitų. Kai Sovietų Sąjungos profesionalų ledo ritulio rinktinė žaisdavo su Kanados profesionalais, pasitaikydavo visko: kanadiečiai, kurie geriau stovėdavo ant pačiūžų ir geriau mušdavosi, tiesiog sudaužydavo sovietų komandą. Sovietiniai sporto komentatoriai labai liūdėdavo. Visgi esu matęs ir gražių epizodų. Kartą Bobby Clarke‘as, „Flyers“ kapitonas, po rungtynių apsikabino Vladislavą Tretjaką ir padovanojo šiam laikrodį, sakydamas, kad jis yra geriausias pasaulio žaidėjas.
Sportas gali nugalėti, jame yra riteriškos etikos liekanų. Nepaisant to, kad užaugai pedagoginėje sistemoje, kuri mokė nekęsti kitos edukacinės, politinės sistemos, vis dėlto įmanoma surasti savyje pagarbos varžovui, pasiekusiam aukščiausių rezultatų.
PS: Kokie aspektai sportą suartina su politika?
LD: Sportas yra politika vien dėl to, kad jis atlieka viešosios diplomatijos funkciją – populiarina šalį. Apie Lietuvą daugiau sužinoma jos gero krepšinio dėka. Lygiai taip pat daugybę simpatijų dėl futbolo pelno Brazilija, Argentina, Nyderlandai, Anglija.
Jis nėra izoliuotas nuo viešojo gyvenimo. Varžybų etika yra ir politikos etika, pavyzdžiui, pagarba kitai rasei, tautai. Didžiulius skandalus sukelia rasistiniai italų ar ispanų sirgalių šūkiai. Nesitaikstoma ir su nepagarba sportininkams vien dėl to, kad jų valstybė rezga kažkokią reakcingą politiką – sportininkai neturi tapti savo valstybių įkaitais. Sportas neišvengiamai pritaikomas prie tam tikros dominuojančios socialinės, moralinės tvarkos – tai yra viešojo gyvenimo dalykai.
Šalys didžiuojasi savo mokslo, ekonomikos pasiekimais, karine galia, kultūra, sportu. Vadinasi, ir sportas yra simbolinės galios arena, kuri yra naudojama varžymuisi tarp tautų ir valstybių.
PS: Ar galima teigti, kad tai – karo sublimacija?
LD: Jūs palietėte aspektą, kuriuo aš sportui teikčiau labai svarbią reikšmę. Vienas teigiamiausių sporto požymių yra tas, kad jis yra simbolinis karo pakaitalas. Gal kartais juokingai atrodo tos aistros, kai keliamos vėliavos, šaukiama, staugiama, visa valstybės ar tautos garbė sufokusuojama futbolo rungtynėse. Vis dėlto tai yra kur kas geriau nei iš tikrųjų nekęsti kitos šalies ir naudoti kitokias varžymosi formas.
Taip, nacionalinė rinktinė visada yra savotiškas kariuomenės simbolinis pakaitalas. Tai yra riteriai, einantys į mūšį. Jie turi vėliavas, jie turi heroldus, apie juos yra ištrimituojama. Tas pakaitalas yra akivaizdus, bet jis atlieka teigiamą vaidmenį: jie kaunasi, bet po to vis tiek apsikabina ir sveikina vieni kitus. Šia prasme sportas netgi sugeba išstumti karą. Atkreipkite dėmesį – kariaujančios šalys kartu nebesportuoja.
PS: Palietėte užsienio politiką, tarptautinius santykius. O kokią reikšmę sportas turi vidaus politikoje?
LD: Labai didelę. Buvusi Sovietų Sąjunga mėgino savo gerais sportiniais pasiekimais glaistyti bjaurią realybę. Žmonės tarsi jautė pasididžiavimą, kad turi tokias ledo ritulio, krepšinio rinktines. Buvo galima eksploatuoti tarybinių tautų nacionalizmo teoriją: lietuviai kartu su rusais, ukrainiečiais, kazachais pasiekia pergales. Sportas tampa vualiu, bjaurios politinės praktikos makiažu.
Geresniais atvejais sportas gali padėti šalims spręsti solidarumo, sanglaudos, pilietiškumo problemas. Pavyzdžiui, daugiarasėse visuomenėse. Sportas neabejotinai padėjo Amerikai. Rasizmas iš dalies buvo pažabotas sporto dėka – amerikiečiai pradėjo didžiuotis savo bendrapiliečiais, kurie yra nuostabūs sportininkai, muzikantai.
Sportas taip pat normalizuoja santykius tarp buvusių kolonijų ir metropolijų. Dviejų alžyriečių imigrantų sūnus Zinedine‘as Zidane‘as tapo nacionaliniu herojumi. Merci Zizou! – dėkojo visas Paryžius už įstabią pergalę prieš Braziliją finalinėse 1998-ųjų pasaulio futbolo čempionato rungtynėse, kai jis vos ne vienas įveikė visą Brazilijos rinktinę. Gilios simpatijos Surinamui tarp olandų neabejotinai susijusios su futbolu. Tai ne tik harmonizuoja rasių santykius, kaip Amerikoje, bet ir padeda iš dalies atsikratyti negerų kolonializmo sentimentų.
Kita vertus, mūsų dominuojanti sąmonė, žvaigždžių kultūra, sporto, masinių reginių, agonizmo kultas veda prie to, kad visą Afriką redukuojame į sau reikalingus talentus sporte ar muzikoje, nesuvokdami, kad tos šalys turi unikalias patirtis ir kultūras, o mus domina tik tai, kas atneša didelius pinigus Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
PS: Žmonės iš Juodojo žemyno bei kitų skurdesnių šalių bėgioja Vakarų valstybių aikštelėse ir takeliuose, gauna tų šalių pilietybes. Gerai tai ar blogai?
LD: Visko čia yra po truputį. Moderniajame gyvenime nebūna absoliučiai teigiamų ar neigiamų reiškinių. Viena vertus, tai yra kolonializmo liekana. Skverbiamasi ten, kur silpnos ekonomikos, visuomenės ir menka politika. Jos nieko negarantuoja žmonėms, kurių žydroji svajonė yra patekti į Europą ir tapti žvaigždėmis. Kita vertus, yra ir teigiama pusė. Šie žmonės neretai 
praturtėja, jiems garantuojamos teisės, jie yra gerbiami už savo talentą. Mano mylima komanda Amsterdamo „Ajax“ gyvena iš labai gerų trenerių, kurie puikiai dirba su vaikais, tarp kurių daug mažų afrikiečių. Būtent „Ajax“ pavertė žvaigždėmis Kamerūno, Senegalo, Dramblio Kaulo Kranto vaikus. Tą daro ir prancūzai, ir italai.
Čia esama ir žiaurios rinkos logikos: žmonės išspaudžiami kaip citrinos, jų karjeros yra trumpalaikės. Po to jie niekam nereikalingi su savo išeikvotais sąnariais, nugaromis, keliais. Trisdešimt kelerių metų vaikinas tampa sporto veteranu. Jis turi sukaupti kuo daugiau pinigų, kad užsitikrintų ramią senatvę. Vakaruose tai pavyksta žymiai geriau nei buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur, atidavę viską valstybei, jie išeidavo beturčiai ir prasigerdavo. Tai ištiko daugelį garsių Lietuvos boksininkų. Gerai, kad taip baigėsi Arvydui Saboniui ar Šarūnui Marčiulioniui – jie suspėjo paragauti laisvos Lietuvos gyvenimo, pateko į Ameriką, už savo talentą gavo milijonus. O ką kalbėti apie didelius talentus, kurie nieko neturi? Ar Lietuvos krepšiniui mažiau nusipelnė didysis Modestas Paulauskas?
Sovietų Sąjungos sportininko gyvenimas buvo žiaurus. Lietuvių imtynininkai ir boksininkai, tapę Europos čempionais, vėliau virto alkoholikais. Vien dėl to, kad režimas juos paleisdavo nuogais užpakaliais. Vakaruose to nebuvo. Rinka yra žiauri, bet savaip garbinga – jei jau tapai žvaigžde, tau neleis pasitraukti tuščiomis kišenėmis.
Krepšininkų, futbolininkų ar lauko tenisininkų honorarai yra didžiuliai, bet tuo pat metu jaunas žmogus, jei jis neturi profesijos, tampa niekuo. Jis gali būti turtingas, bet neturi jokio prasmingo gyvenimo ir turi ieškoti naujo pagrindo. Gerai, jei sporte pasitaiko išsilavinęs žmogus, kuris turi ką veikti. Pavyzdžiui, garsusis Brazilijos rinktinės kapitonas Socratesas, 1982-ųjų pasaulio futbolo čempionato dievaitis, buvo pediatras. Pasiseka tiems, kurie tampa gerais treneriais, bet daugeliu atvejų sportininko gyvenimas yra žiaurus, kadangi žmogaus gyvenimas yra sufokusuotas nuo vaikystės iki jaunystės, kuri vadinama veterano amžiumi.
Mūsų laikais medicina yra tokia gera, kad leidžia sportuoti beveik iki 36-erių metų, o anksčiau 28-erių metų sportininkas jau buvo veteranas ir eidavo į užtarnautą poilsį. Gimnastikoje yra dar žiauriau. Tai yra totalitarinių arba diktatūrinių šalių sportas. Mergaitėms ištąsomi sąnariai, kaulai sukalkėja dar ankstyvoje jaunystėje. Devyniolikmetės merginos yra veteranės, jų geriausias amžius – 14-15 metų. Baisu, kai žmogus yra vertingas tik kelis savo gyvenimo metus.
PS: Kaip suprasti tai, kad mes guldome galvas dėl savo nacionalinių rinktinių, o kitą minutę strimgalviais skubame atiduoti pilietybę svetimos šalies sportininkui ar sportininkei?
LD: Taip, žmogui, kuris savo širdimi nėra tikras pilietis ir nemyli šito krašto. Vis dėlto pavojų nacionaliniams jausmams aš įžvelgčiau sporto komercializacijoje, kai žmogui yra naudingiau žaisti savo klube, kuris apdraudžia jį didžiule suma ir moka tokius pinigus, jog žaisdamas rinktinėje jis, palyginus, negauna beveik nieko. Tarsi teigiama, jog tu esi mūsų ir ką mums reiškia tavo žaislinė valstybėlė kažkur Afrikoje arba Rytų Europoje. Čia esama kolonializmo.
Apskritai tai yra sąmoningumo dalykai. Kai lietuviai atsisako žaisti savo nacionalinėje rinktinėje, man belieka gūžčioti pečiais, kadangi to niekada nepadarytų brangiuose Anglijos klubuose žaidžiantys danai arba olandai. Niekada. Jie eina ir net pusiau traumuoti žaidžia savo nacionalinėje rinktinėje. Tikros asmenybės labai greitai pastato į vietą sporto vadybininkus ir klubų prezidentus. Abejoju, ar išdrįstų kas nors iš „Chelsea“ pasakyti Didier Drogba, kad jis neturėtų žaisti Dramblio Kaulo Kranto rinktinėje, tačiau bernelį, kuris nelabai sąmoningas ir nelabai stipraus būdo, klubo vadovybė gali pašantažuoti. Komercializacija kelia pavojų, bet jei žmonės yra išugdyti sąmoningais savo šalies piliečiais, jie visąlaik supras, kad sportininkui nėra didesnės laimės kaip atstovauti savo valstybei.
PS: Esate kino mėgėjas. Ar Jums patiko Rokis Balboa?
LD: Labai geras klausimas. Man labai patiko Rokis Balboa. Būtų galima psichologiškai ir antropologiškai studijuoti šį atvejį. Aš buvau tipiškas tarybinis vaikas, užaugęs Tarybų Lietuvoje, ir man Rokis Balboa visada buvo amerikietis gerąja prasme – tas, kuris yra atkaklus, sugeba įveikti pats save, nugalėti už save nepalyginamai galingesnį varžovą. Tas amerikietiškas paprasto gatvės vaikino idealas kėlė susižavėjimą. Turbūt todėl, kad jautėm, jog mūsų sistema gniuždo, neleidžia turėti svajonės. Tuose filmuose matydavai, kad tie sportininkai nebūdavo vien tik sraigteliai, jie turėjo savo ambicijas, yra individai, asmenybės.
Čia nėra vien Amerikos propagandos sėkmė, kad jaunas Donskis laikė Rokį Balboa šauniu vaikinu. Atkreipkite dėmesį, kokie Rokio santykiai su treneriu Mickey. Ar buvo galima tai įsivaizduoti Sovietų Sąjungoje, kur treneris buvo visagalė figūra, kur sportininkus izoliuodavo nuo šeimų? Sporto stovyklose jie cyptelėti negalėdavo. Sportas buvo kariuomenės tęsinys. O ten – pažiūrėkite: treneris jam padeda kaip žmogus žmogui, elgiasi su juo kaip vyresnis draugas. Tai tokie humaniški, psichologiškai niuansuoti santykiai tarp trenerio ir sportininko, kurių aš nebuvau matęs. Aš pats sportavau – buvau imtynininkas, dėl to Rokis Balboa taip žavėjo.
Galiausiai tarybiniams vaikams patiko „Rocky IV“, kur Rokis nugali rusą Ivaną Drago – baisią mašiną, tą pačią, kuri nužudė Apollo Creedą. Besibaigiant Šaltojo karo metams daugelis į tai žiūrėjo kaip į politinį bestselerį. Visiems buvo gera matyti, kaip Rokis Balboa sudaužo baisią tarybinę mašiną. Nors visi suprato sukarikatūrinimą, visgi šie dalykai stipriai apeliavo į Tarybų Sąjungoje gyvenusių jaunų žmonių sentimentus.
Kalbino Ignas Krasauskas