„Kiekvieno trenerio gyvenimas bus kupinas nusivylimų, jei jo didžiausias džiaugsmas yra pergalė.“
Chuck Noll
Vis dažniau girdint diskusijas sporto geopolitikos tema, komandoms suteikiant šalies garbę ginančių kariuomenių epitetus, o Europos institucijoms rašant „Baltąsias knygas“, neprašomas iškyla klausimas: kokia sporto politika vykdoma Lietuvoje? Galbūt žodžių junginys „Lietuvos sporto politika“ skamba pernelyg sofistikuotai ir neabejotinai daugelis paklaustų, ar tokia apskritai egzistuoja. Turbūt galėtume pripažinti jų abejonę visiškai teisinga ir pagrįsta, jei laikytumės griežtai normatyvinio politikos proceso apibrėžimo. Vis dėlto čia nekeliamas tikslas atsakyti į klausimą, ar tai, kas vykdoma sporto srityje, vadintina politika tikrąją šio žodžio prasme, o veikiau mėginama pateikti interpretacijų, kaip treneris valstybė vadovauja mūsų šalies „komandai“.
Nors pastaraisiais metais, atkartojant pasaulines tendencijas, Lietuvos biudžete numatomi asignavimai sportui nuolatos auga ir netgi sparčiau nei bendrasis šalies biudžetas, viešojoje erdvėje nuolat jaučiamas nepasitenkinimas priimamais sprendimais – nuo prastai išplėtotos infrastruktūros norintiems sportuoti mėgėjams iki netinkamo premijų paskirstymo už pasiektas pergales. Pastarieji pavyzdžiai abstrakčiai atspindi profesionaliojo ir sporto visiems skirtį. Gaji nuomonė, jog Lietuvos valdančiųjų vykdomoje politikoje prioritetu pasirinktas profesionalusis sportas, dėmesys telkiamas ties pajėgiausiųjų rengimu, jų dalyvavimu varžybose ir apdovanojimais už pasiektas pergales, tuo tarpu žymiai mažiau rūpinamasi mėgėjų sporto sąlygomis, nepakankamai puoselėjamas sportas kaip gyvenimo būdas.
Taigi čia bus pateiktos dvi interpretacijos, mėginančios paaiškinti esamą situaciją. Viena vertus, įspūdis, jog valstybė teikia pirmenybę profesionaliajam sportui, gali susidaryti dėl neįtikėtinai svaraus privataus verslo indėlio. Kita vertus, valstybė gali sąmoningai tai daryti, įsivaizduodama pasiekimus profesionaliajame sporte kaip garbę ir prestižą šaliai.
Sportas – investicijų rinka
Viename iš nedaugelio Lietuvos Respublikos įstatymų, skirtų analizuojamai kūno kultūros ir sporto sričiai, numatyta, jog kūno kultūros ir sporto valdymo funkcijas vykdančios valstybės institucijos turi bendradarbiauti su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis. Be abejo, suinteresuotų privataus verslo subjektų elgesys atitinka racionalaus, pelno siekiančio veikėjo mąstymo šabloną, tad, turėdami teisę dalyvauti sporto valdyme, skirdami lėšų, jie tikisi atlygio. Natūralu, kad, būdamas racionalus, investuotojas renkasi didžiausias žiūrovų auditorijas pritraukiančias sporto šakas, tokiu būdu pagrįstai tikėdamasis sėkmingiau išgarsinti savo kompanijos vardą. Greičiausiai niekas nė neabejoja, jog Lietuvoje daugiausiai dėmesio sulaukia krepšinis ir visi kokiu nors būdu suo juo susiję projektai. Šiuo atžvilgiu mūsų šalis, turėdama išskirtinę sporto šaką, nėra jokia išimtis. Pavyzdžiui, nors JAV Nacionalinės krepšinio asociacijos finansiniai srautai yra neįtikėtinai dideli, šalies moterų krepšinis išgyvena krizę, žaidėjos tarp sezonų rungtyniauja užsienio klubuose ir vis labiau baiminamasi, jog nebenorės iš jų grįžti. Tokia situacija susiklosto rėmėjams daug mieliau pasirašant sutartis su populiaresnėmis vyrų komandomis ar rinktinėmis.
Valstybė, turinti bent minimaliai rūpintis visais esamos sistemos elementais, net ir norėdama nebūtų pajėgi prilygti privačių finansinių šaltinių srautams, besikoncentruojantiems ties keliomis sporto šakomis, taigi negali išlyginti ir susidariusių paramos disproporcijų. Greičiausiai ji to ir nebando daryti, kadangi, trokšdama kuo geresnių rezultatų, vadovaujasi logika, kurią Seneka vaizdžiai išreiškė posakiu „tam, kuris nežino į kurią pusę plaukia, joks vėjas nebus palankus“, tad ir pati pirmenybę teikia perspektyvioms, pergales žadančioms sporto šakoms.
Pergalė kaip garbės ir prestižo matas
Analizuojant viešąjį diskursą, netrunka įsitikinti, jog preferencijų teikimas profesionaliajam sportui nėra vien klaidingas įspūdis, nulemtas aktyvaus privataus sektoriaus dalyvavimo. Valdančiųjų pasisakymuose sportininkų pasiekimai suvokiami kaip valstybės prestižo ir garbės rodikliai. Egzistuoja nuomonė, kad toks instrumentinis sporto traktavimas yra sovietinės tradicijos tąsa, kada dirbta dėl medalių, o kiekviena pergalė buvo šansas parodyti socialistinės kultūros ir sovietų liaudies pasiekimus. Akivaizdu, jog toks paaiškinimas esti tiesmukas ir ribotas, juolab kad dažniausiai linkstama neigti ir keisti viską, kas susiję su praeitimi Sovietų Sąjungoje.
Dar vienu instrumentinio sporto traktavimo šaltiniu galima būtų laikyti realistinę tarptautinių santykių mokyklą, valstybių tarpusavio santykius aiškinančią kaip kovą dėl galios. Šiuo atveju svarbi ne tiek galia ir kontrolė, prarandančios reikšmę tarptautinei visuomenei vis mažiau orientuojantis į valstybingumą, o šalies įvaizdis, įgyjamas kitų akyse.
Šalis, remdama profesionalius sportininkus ir tikėdamasi jų būsimų pergalių, projektuoja įgysiamą prestižą ir statusą. Tokia „garbės“ siekio samprata taikytina ne tik tarpvalstybiniu lygmeniu, ji sėkmingai gali paaiškinti ir šalies regionų, miestų tarpusavio konkurenciją. Remiantis JAV atlikta studija, jau XX a. viduryje politikai stengėsi privilioti pagrindinių sporto lygų klubus į savo miestus, o komandos išsikraustymas tapo miesto antrarūšiškumo požymiu. Ši analizė ir joje pateiktos išvados puikiai pritaikomos Kauno savivaldybės norui pastatyti areną ir išlaikyti „Žalgirio“ krepšinio klubą mieste.
Žaidimus reikia žaisti, o ne žiūrėti, kaip žaidžia kiti
Lietuvoje vyraujanti tendencija traktuoti profesionalųjį sportą kaip priemonę šalies vardui garsinti yra pasaulinių tendencijų atspindys. Visgi Lietuvos sporto politikos skirtybė ir trūkumas – nepakankamas rūpinimasis sporto infrastruktūra, skirta mėgėjams, nors rengiamose sporto strategijose būtent sportui visiems skiriama daugiausiai dėmesio, esą fizinė veikla – tai sveikesnio ir dvasiškai vertingesnio žmogaus ugdymo sudėtinė ir labai reikšminga dalis. Net jei mėgėjiška fizinė veikla ir nebūtų suvokiama kaip vertybė, tektų pripažinti, jog masių sportas – kita profesionaliojo sporto monetos pusė, lemianti sportininkų atrankos principus ir sporto vaidmens visuomenėje formavimąsi.
Kol toks mąstymas neatsispindi sporto politiką formuojančiųjų ir įgyvendinančiųjų sprendimuose, belieka įvertinti esamos situacijos teigiamas puses. Profesionalų pasirodymų varžybose stebėjimas taip pat turi emocinį poveikį, skatina vienybės ir pasididžiavimo jausmą, t.y. panašius socialiai vertingus pojūčius, kurie patiriami esant išpuoselėtai sporto infrastruktūrai, mėgėjams turint galimybę sportuoti ir megzti socialinius tinklus drauge su bendraminčiais, išmokus vertinti sporto procesą, o ne rezultatą. Visgi pirmiausia vertinti procesą turi išmokti treneris –valstybė – ir „išleisti į žaidimo aikštelę“ ne tik tuos, kurie pasieks pergalę, bet ir tuos, kurie mėgausis galimybe dalyvauti, sudarant sąlygas sportuoti ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams, idant laimėjimas nebūtų didžiausias trenerio džiaugsmas, o gyvenimas – kupinas nusivylimų.
Laura Tautvaišaitė