Redakcijos žodis: Apie du žaidimus

Europos žemyną, išskyrus galbūt kibirkščiuojančius Balkanus, gaubia istoriškai neįprasta ilgalaikė taika. Tiesa, nederėtų apsigauti – neutralizavus sunkiąją artileriją, ietys laužomos dėl „minkštosios galios“, sykis nuo sykio susiremiant dėl skirtingais bėgiais ir greičiais judančios Europos vizijų, institucinių reformų, balsavimo modelių, reprezentacinių kėdžių ar produkcijos ir prekybos kvotų.

Aistros verda ir kitu lygmeniu – vokiečiai ir prancūzai, lyg atkartodami šimtamečius nesutarimus, baruose džiūgavo anglų nacionalinei futbolo rinktinei nepatekus į 2008 m. Europos futbolo čempionatą; sportinių metų riboženklis – Lisabonos-Dakaro lenktynės – pirmą kartą istorijoje atšauktos dėl šen bei ten vis pasirodančios terorizmo šmėklos; Lietuvoje politiniai sprendimai iš eterio išstumia tai, kas neva vienija tautą – krepšinį. Tai tik keletas štrichų, kaip sportinio ir politinio gyvenimo įvykiai neišvengiamai veikia ir atranda vieni kitus kasdienėje sąmonėje.

Sportas ir politika – tai tik dvi žmogaus veiklos sritys, tačiau esmingai įkūnijančios žaidimo, o sykiu ir paties gyvenimo metaforą. Tiek sportą, tiek politiką ženklina herojiškų pergalių ir dramatiškų pralaimėjimų istorijos, čia galime įžvelgti besiskleidžiantį neprognozuojamą spontaniškumą ir teikiamų galimybių įvairovę. Iš dalies tapatūs savo vidine konkurencine logika ir išoriniu blizgesiu sportas ir politika atlieka tiek instrumentines, tiek socialines funkcijas: nuo ideologinių įrankių iki tapatybės reprezentantų, nuo socialinės iškrovos iki įgūdžių lavinimo, nuo išsilavinimo iki pramogos, nuo individualaus tobulėjimo iki bendram tikslui sutelktų pastangų.

Formuojami ir atkartojami specifiniuose kontekstuose sportas ir politika išlaiko tiek lokalią, tiek tarptautinę dimensijas. Tarptautinė sporto organizacija nuosekliai atkartoja pasaulio tvarką kuriančias politines institucijas.

Galiausiai bendru vardikliu galėtų tapti simptominiai negalavimai – nešvari konkurencija, ekonominių interesų visagalybė, diskriminacinės patirtys, politinis dopingas – korupcija, rinkimų ir rungtynių pirkimas. Garbingo žaidimo, tam tikrų „olimpinių“ idealų atgaivinimo ilgisi tiek politinio proceso dalyviai, tiek atletai ir gausi juos rengiančiųjų palyda, dar svarbiau – jų ilgisi esmingiausia šių procesų dalis, įgaunanti skirtingas charakteristikas kaip aistringi žiūrovai ar pasyvūs rinkėjai.

Nederėtų pamiršti, jog be žaidybiškumo elemento, t.y. tam tikro laisvės, kūrybingumo, o sykiu bendrystės ir atsakomybės pojūčio, tiek sportas, tiek politika gresia netekti to, dėl ko pritraukdavo minių dėmesį nuo agorų Graikijoje ar koliziejaus Romoje iki Europarlamento Briuselyje ar Wembley Londone.

Artėjant 2008-ųjų Pekino Olimpinėms žaidynėms, analitikų vertinimu, tapsiančioms vienu svarbiausių metų ne tik sportiniu, bet ir politiniu įvykiu, „Post Scriptum“ kviečia savo skaitytojus paieškoti sporte politikos, o politikoje – sporto, ir, parafrazuojant George‘ą Orwellą, atrasti mūsų laikų „sportinę dvasią“.

Giedrius Krupauskas

2 atsiliepimai apie straipsnį “Redakcijos žodis: Apie du žaidimus

  1. Šiaip tai labai patiko ta netikėta idėja apie apie seniai kariavusią Europą :) Kažkas panašaus į tuos psichgologinius defektus – bandome išsilieti, kur įmanoma (užmiršau, kaip vadinasi). Taigi sportas – karo pakaitalas. Tai ir įstrigo perskaičius :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.