Žaidimai, kuriuos žaidžia tautos, ir go strateginio mąstymo struktūra

Pradėkime nuo išlygos: tikrai nemanau, kad tarptautinius ar apskritai bet kuriuos socialinius santykius galima paaiškinti abstrakčiais schematiniais modeliais. Pasaulis tam per didelis ir pernelyg išradingas. Veikiau atvirkščiai, pirmiausiai braižomos schemos yra supaprastintos „architekto“ nuostatos pasaulio atžvilgiu, kurios vėliau pradeda daugiau ar mažiau veikti mūsų vaizduotę. Apie kai kurias iš šių sukurtų bei išpopuliarėjusių „projekcijų“ ir norisi pakalbėti. Konkrečiai tariant, žaidimus. Konkrečiau – stalo žaidimus. Dar tiksliau – strateginius stalo žaidimus, kurie beveik laikomi „civilizacijos“ nuosavybe ir priimami kaip natūralūs gyvenamojo pasaulio elementai, kaip, pavyzdžiui, šachmatai Vakaruose.

Tarptautinė erdvė kaip stalo žaidimas

Tautoje dominuojantys strateginiai žaidimai dažnai ne tik „susikuria“ savo kultą, yra fanų, profanų ir profesionalų dėmesio objektas, bet ir tampa elitiškumo bei politinės išminties požymiu. Mokantis žaisti – ne šiaip Žvaigždė, bet protinga, sėkminga, nuovoki, stipri, galinga, turinti reikiamų išteklių (priklausomai nuo to, kas visuomenėje vertinamas kaip geras politikas) asmenybė. Pamatinė straipsnio tezė gana paprasta: „civilizacijoms“ būdinga „strateginių žaidimų kultūra“ vienu ar kitu būdu atsispindės ir daromuose politiniuose sprendimuose, kurie paremti iš žaidimų perimtu supratimu apie tai, kaip galima efektyviausiai pasiekti pergalę. Trumpai tariant, ši apybraiža teigs, arba veikiau klaus, kaip strateginiai ar taktiniai šiuolaikinių valstybių veiksmai gali būti susieti ir paaiškinti jų „civilizacijoms“ būdingų žaidimų principais, dėl straipsnio apimties daugiau dėmesio skiriant tik vienam iš jų – Rytų Azijoje ypatingai mėgstamam go.

Strateginio žaidimo principas iš esmės atspindi tai, kas tarptautiniuose santykiuose vadinama Realpolitik : erdvėje susitinka keli autonomiški/suverenūs žaidėjai, kurie konkuruoja dėl savo interesų siekdami pergalės ir slopindami kito pasipriešinimą. Šiuo atveju žaidėjai-valstybės laikytini kovojančiais varžovais, kurie turi skirtingas figūras ir galimybes laimėti partiją. Tuo pat metu žaidėjai gali tapti skirtingomis figūromis kitoms valstybėms. Kitaip tariant, valstybė tuo pat metu yra ir abstrahuojanti (suteikianti vaidmenis), ir abstrahuota (atliekanti vaidmenį kitiems). Paradoksalu, tačiau žaidėjai, siekdami vienos pergalės, yra ir gali būti suprantami kaip žaidžiantys skirtingus žaidimus priklausomai nuo tarptautinę erdvę vertinančiojo „strateginio prietaro“.

Puikiai toks tarptautinės aplinkos supratimo schematizavimas atsispindėjo Z. Brzezinskio knygoje „Pasaulinė šachmatų lenta“. Esminis aktyvaus žaidėjo vaidmuo joje po Šaltojo karo buvo priskirtas tik JAV, tačiau ji žaidžia skirtingose erdvėse, su skirtingais veikėjais, skirtingoms valstybėms suteikdama vis kitokius vaidmenis. Pavyzdžiui, Ukrainai tapus drambliu, Lietuvai greičiausiai tektų tenkintis ambicingo pėstininko vaidmeniu. Nors, tiesą pasakius, Lietuvos užsienio politikos pomėgis (ar būtinybė) veikti kartu su galingesne regionine figūra kiek labiau primena „rusiškus šachmatus“ (tavrelius), kuriuose figūra gali „susilieti“ su kita ir įgyti abiejų turimas „galias“. Kitas charakteringas pavyzdys – Artimuosiuose Rytuose populiarus žaidimas nardai. Juose svarbu ne tik strategija, bet ir atsitiktinumas: metami kauliukai parodo, kiek ėjimų gali padaryti žaidėjas. Tokiu būdu kur kas geriau galima suprasti Dievo rankos metaforos dažnumą Irano, „Al Qaedos“ ir kai kurių kitų „sakralizuotų“ Rytų valstybių strateginiuose sprendimuose ir retorikoje.

Kiniška go erdvė

Tradicinių strateginių žaidimų (juo labiau modernių – „Risk“, įvairių RPG ir kt.) analogijos su tarptautiniais santykiais įžvelgiamos gana lengvai. Tačiau šiame straipsnyje atsisakysime gąsdinti islamu ir suprasti kitus kaip geresnius ar blogesnius šachmatininkus. Pažvelgsime į vieną seniausių „civilizacijų“ – Kiniją, kuriai, kaip tikima, dėl jos dinamiško augimo gali priklausyti XXI amžius. Tai, kad jai būdingas iš esmės kitas strateginio mąstymo principas, leidžia teigti faktas, jog šiuo metu pats populiariausias stalo žaidimas ir didžiosios dalies visuomenės aistra yra go. Teigiama, kad šis žaidimas dar prieš 3000 metų atsirado Rytų Azijoje. Žaidimo atsiradimas taip pat neretai siejamas su kova: pagal vieną iš versijų, go atsirado generolams ant žemėlapių dėliojant akmenukus, kurie žymėjo savus ir priešininkų dalinius. Vis dėlto šiuo metu tai jau nebe karinės strategijos dalis, bet visuomenės kasdienybė: manoma, jog daugiau nei 80 proc. kinų žaidžia go, o gabiausieji žaidėjai ugdomi specialiuose go universitetuose.

Go žaidimo pasaulis dažniausiai išsidėstęs erdvėje, kuri padalinta į 19 horizontalių ir tiek pat vertikalių langelių. Juodi ir balti akmenys paeiliui dedami ant linijų susikirtimų taškų. Žaidimo esmė paprasta – užimti kuo didesnę erdvę. Kito žaidėjo teritorija užimama tuomet, kai vienoje vietoje susispietusių akmenų grupę apsupa priešininko akmenys, t.y. kai grupė (ar pavienis akmuo) nebeturi „laisvų“ linijų „išėjimui“ – susijungimui su kitais „savais“ akmenimis. Žaidimas baigtas, kai nebelieka ėjimų, kurie nebūtų savižudiški arba lieka tik teritorijos, kurios ir taip yra kontroliuojamos ėjimą darančio žaidėjo.

Taigi pagal go interpretuojama Kinijos užsienio politika ir tarptautinės erdvės matymas iš esmės turi remtis dviem principais. Pirma, puolamasis – erdvės įsisavinimas einant ten, kur dar nėra From the Radio Tower Berlin.JPGįsitvirtinę „priešininkai“ (šiuo atveju ne tik geografinė sfera, bet ir ekonomika, kultūra ir t.t.), ir erdvės apsupimas, savotiškas „užpildymas“, ilgainiui tikintis išstumti ankstesnius erdvės „šeimininkus“. Iš esmės būtent tokiais principais remiasi stiprėjančios Kinijos užsienio politika. Galima tik stebėti(s), ką kinai daro Afrikoje, ko ieško Baltarusijoje, jau nekalbant apie aplinkinius Azijos regionus, kurie jau dabar dažnai traktuojami kaip Kinijos provincijos. Šiuo atveju atsakymas gana paprastas – įsisavinamas „trečiasis pasaulis“, kuris Vakaruose buvo pamirštas ir paliktas kaip nereikalingas. Kinija, besiremianti go principais, niekur neskuba – nekontroliuodamas erdvės dabar, galėsi ją „įsisavinti“ ateityje, kai priešas bus toks išsiskaidęs ir nusilpęs, kad pats negalės tos teritorijos ginti. Šiuo metu svarbiausia yra eiti ten, kur nieko nėra, ir lėtai supti priešininko erdvę. Svarbu pastebėti, kad ši strategija sėkmingai taikoma ne tik valstybiniame, bet ir visuomeniniame bei ekonominiame lygmenyse: skverbiamasi į sektorius, kuriuose vakariečiai nebenori veikti dėl menkų pajamų, į vietas, kuriose niekas nesiryžta gyventi (pvz., garsieji „kinų kvartalai“ kūrėsi ten, kur „civilizuoti“ piliečiai dažnai tiesiog nesiryždavo gyventi), į ekonominius sektorius, kuriuose veikti nebepelninga.

Antroji strategija sąlyginai gali būti pavadinta „ginamąja“. Tiesa, ginti čia reiškia ne tiek atsakyti agresija „puolančioms“ valstybėms, kiek įsitvirtinti ten, kur jau yra veikiama. Partijos (ar veikiau ėjimo sekos) užduotis – išvengti to, kad „puolantieji“ akmenys transformuotųsi į prarastus. Šiuo atveju galioja du svarbiausi go principai: susispietimas (tiek buriant partnerius į didesnes grupes, tiek išlaikant didelį kinų tankumą valstybėje) ir nuolatinis ar bent lengvai galimas kontaktas su kitu, nebeapsupamu spiečiumi, t.y. pačia Kinija (vadinamieji kinų guanxi tinklai). Turbūt aiškiausiai matomas tokios strategijos taikymas šiuo metu reiškiasi Rusijos Tolimuosiuose Rytuose: netankiai apgyvendintame Sibire kinai įsitvirtina vis labiau ir neatmetama galimybė, kad ilgainiui jie kai kuriuose pasienio regionuose net gali sudaryti gyventojų daugumą. Kita vertus, analogiškas kantrus „žingsnis po žingsnio“ ėjimas pastebimas geopolitinėje bei geoekonomineje plotmėse. Pavyzdžiui, šiuo metu daug kalbama apie augantį Vidurio Azijos vaidmenį Vakarams ir Rusijai, tačiau dažnai užmirštama atkreipti dėmesį, kad šio regiono valstybės vis labiau tampa priklausomos nuo Kinijos ir yra glaudžiai saistomos jos prekybinių ir politinių-institucinių saitų (pvz., Šanchajaus bendradarbiavio organizacija). Tokiu būdu kinai, rodos, neturi globalios politikos, o koncentruojasi tik į susispietimą regione. Visgi, remiantis go strategija, tai tik laikinas pozicijos įtvirtinimas ir platformos suformavimas tolesnei įtakos plėtrai.

Pabaigoje natūralu būtų paklausti, o kur šioje kiniškoje go strategijoje gali būti matoma Lietuva? Greičiausiai Vakarų valstybių „spiečiuje“, greičiausiai kaip erdvė pigios darbo jėgos eksportui, kaip dar per tolima, kad būtų suprasta ir bandoma įsisavinti. „Kinai žino…“. Svarbiausia suprasti kitką: nepaisant skambių pareiškimų apie istorijos pabaigą, žaidimas tęsiasi ir mes neišvengiamai jame dalyvaujame.

Justinas Dementavičius

Justinas Dementavičius

Socialinių mokslų daktaras, VU TSPMI lektorius ir Lietuvos istorijos instituto tyrėjas-stažuotojas, Corp! RePublica filisteris. Domisi Lietuvos politinės minties istorija ir politine teorija.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

3 atsiliepimai apie straipsnį “Žaidimai, kuriuos žaidžia tautos, ir go strateginio mąstymo struktūra

  1. placiau: Learning from the Stones: A Go Approach to Mastering China’s Strategic Concept, Shi. Authors: David Lai

  2. Kinai eis kitur kol apsups pacia Kinija ir nukirs :)
    O siaip esu nardu fanas ir kas cia parasyta yra totali nesamone tik labai prasti zaidejai galvoja kad narduose lemia kauliukai jie labai mazai lemia, geriau jau tada rasyk apie pokeri kur kortos daug daugiau lemia negu kauliukai narduose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.