CNN efektas – pasaulio turime tiek, kiek jame turime CNN

Budraitis. CNN efektas eVienoje iš itin populiaraus animacinio serialo, siūlančio kritiškai pažvelgti į socialinę tikrovę, serijų veikėjas, pasaulyje puikiai žinomas Homerio Simpsono vardu, su patosu pareiškia: „Televizija – mokytoja, motina ir slapta meilužė!“ Sutikime, šis šaržuotas medijos įvaizdis puikiai iliustruoja televizijos bei jos transliuojamų vaizdų praktinę galią, įtaką eilinio žmogaus pasaulėvaizdžio turiniui ir struktūrai, nes vadinamieji „žydrieji ekranai“ daugeliui yra svarbiausias ir pirminis informacijos šaltinis, padedantis susiformuoti „autentiškam“ individo požiūriui.

Akademinėje literatūroje tarpdisciplininės televizijos įtakos analizės pavyzdžių netrūksta, tačiau koncentruosimės ties vienu įdomesnių bandymų – CNN efekto studijomis. CNN efekto teorija teigia, kad 24 valandas per parą žinias iš viso pasaulio transliuojantys kanalai, tokie kaip CNN ar BBC, geba daryti įtaką šalių užsienio politikai. Paprastai tariant, milijonus žmonių pasiekiantys esamuoju laiku (angl. real-time) vykstančio tarptautinio konflikto ar krizės vaizdai daro ne tik emocinį poveikį žiūrovui, formuoja jo požiūrį į konkretų įvykį, tačiau ir priverčia konflikto dalyvius permąstyti savo strategijas. Be to, televizijos transliacija gali sąlygoti neutralių veikėjų – pareigūnų ar kitų valstybių vyriausybių pirmalaikį pasiskirstymą į „rėmėjus“ ir „oponentus“.

CNN efekto terminas į akademinį ir platųjį diskursą pateko televizijos naujienų kanalui CNN detaliai ir ryškiai nušvietus 1991 m. Golfo karą bei 1993 m. įvykius Somalyje. Apie pastarąjį konfliktą netgi teigiama, kad, nors amerikiečiai į vietinių klanų kovų kamuojamą Afrikos valstybę atvyko paskatinti televizijos akcentuojamų badaujančių Somalio vaikų vaizdų, tačiau ir savo karius jie išvedė visuomenei pasibaisėjus mūšio Mogadišu scenomis, kuriose užfiksuotas negyvas amerikiečių desantininkas, velkamas pririštas prie važiuojančio automobilio. Kitaip tariant, televizijos vaizdai sąlygojo viešosios nuomonės pokyčius ir davė impulsą humanitarinei misijai, peraugusiai į taikos įvedimo operaciją, bei vėliau paskatino tuometinį JAV prezidentą Billą Clintoną atšaukti amerikiečių karius, nes visuomenei nepriimtina tapo užsienio politika, reikalaujanti kruvinos aukos.

CNN efekto teorijos kertinė idėja yra prielaida, kad televizijos rodomas vaizdinys tampa sudėtine sprendimų priėmimo proceso dalimi. Vienoje sistemingiausių CNN efekto tarpdisciplininių studijų Stevenas Livingstonas teigia, kad vaizdinio poveikis gali pasireikšti kaip politinės darbotvarkės „tvarkdarys“, sprendimų priėmimo katalizatorius arba kliūtis vykdomai užsienio politikai. Pirmuoju atveju įvykis, pavaizduotas emocinio krūvio perpildytame fone, dėl savo įtaigumo „neišvengiamai“ įtraukiamas į sprendimų priėmėjų svarstomų klausimų gretas. Antrasis vaizdinio poveikis, įvardijamas kaip katalizatorius, tiesiog sutrumpina reakcijos į aktualiją laiką, išvengiant ilgos trukmės analizių ir apeinant biurokratinio sprendimų priėmimo mechanizmo labirintą. Galiausiai televizijos „nupieštas“ vaizdinys gali tapti kliūtimi vykdomai užsienio politikai, kai emocinis užtaisas „pragraužia paramos pamatus“ – pakeičia viešąją nuomonę, ir ima neigiamai veikti politikos vykdytojų moralę, nesvarbu, pastarieji būtų kariai ar diplomatai, veikiantys vadovybės nurodymu.

CNN efekto schemoje figūruoja trys pagrindiniai veikėjai: emociškai paveiki visuomenė, esamuoju laiku vykstančius įvykius transliuojanti naujienų televizija(-os) ir sprendimus priimanti bei užsienio politikai vadovaujanti valstybės valdžia. Patogiausia šiuos veikėjus įsivaizduoti kaip trikampio viršūnes. Gali kilti klausimas „kodėl?“, nes iš pirmo žvilgsnio sąveika tarp jų yra linijinė – televizijos žiniasklaida vaizdiniais padaro poveikį emociškai imliai visuomenei, o jos spaudimas verčia renkamus valdžios atstovus reaguoti į viešosios nuomonės pokyčius. Visgi CNN efektas yra nebūtinai vienakryptis. Akivaizdu, kad televizijos vaizdinys tiesiogiai veikia visuomenę, tačiau jis lygiai taip pat daro įtaką ir valdžios atstovams, nes pastarieji taip pat yra žmonės bei vadovaujasi asmeninėmis moralinėmis nuostatomis, kurios, radusios atgarsį visuomenėje, gali be ypatingo spaudimo iš apačios paskatinti atitinkamų sprendimų priėmimą. Be to, CNN efektui postūmį gali duoti net ne naujienų televizija, o patys valdžios atstovai, ypač esantys opozicijoje ir negalintys tiesiogiai į darbotvarkę įtraukti jiems aktualių klausimų.

Visgi CNN efekto tyrinėtojai atskleidžia, kad šis gražus procesas turi savų ydų, kurias būtina ne tik identifikuoti, tačiau ir įsisąmoninti. Viena didžiausių problemų yra naujienų selektyvumas. Televizijos kanalai, tiekiantys žinias vartotojui, atsižvelgia į paklausą. Kitaip tariant, naujienų pateikimas yra verslas. Žiniasklaida koncentruojasi ties įvykiais, kurie gali sukelti ažiotažą, todėl dažniausiai „karštaisiais taškais“ tampa ne humanitarinės misijos, bendradarbiavimo konferencijos, o ryškūs konfliktai, susirėmimai, smurtas.

Net 24 valandas per parą naujienas iš viso pasaulio transliuojantys kanalai selektyviai dėmesį sutelkia tik į tam tikras aktualijas, taip nukreipdami žiūrovo dėmesį nuo kitų, ne mažiau aktualių krizių. Todėl galima teigti, kad kartais pasaulį matome tokį, kokį mums rodo CNN ar kitas naujienų kanalas. Be to, televizinės žiniasklaidos operatyvumas kartais gali pakišti koją užsienio politikos efektyvumui. Konflikto atveju transliacijos be sąmoningos intencijos gali atskleisti strategiškai svarbią informaciją, kuria taktiškai pasinaudojęs priešininkas įgytų pranašumą.

Be abejo, galėtume teigti, kad CNN efektas nėra toks aktualus kiekvienam iš mūsų, nes gyvename mažoje valstybėje, neturinčioje nuosavo globalaus naujienų kanalo, nedarome ypatingos įtakos pasaulinei politikai, todėl nesame paveikūs ir aptartajam efektui. Visgi dera suvokti, kad žinisklaidos tinklai, naujienų kanalai nėra autonomiški, todėl linkę „užsikrėsti“ populiaria žinia, kuri galiausiai ima dominuoti daugelyje informacijos šaltinių. Todėl nejučiomis mes vis tiek atsiduriame „rėmėjų“ arba „oponentų“ pusėje, gauname gana selektyvią informaciją ir ne visada susiformuojame „autentišką“ požiūrį.

Mantas Budraitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.