Teritorija jokiu būdu nėra tik geografinis reiškinys ar žemėlapio dalis. Suvokti teritoriją – tai vienu metu manipuliuoti sąvokomis „globalus” ir „lokalus”, kultūrinis ir natūralus, pavaldus ir priklausomas. Todėl ir teritorijos – miesto, regiono, valstybės, kontinento formavimo procesas visų pirma yra politinis veiksmas.
Teritorijos kūrimas
Pasak Zygmunto Baumano, gamtos kartografavimas, žemėlapių, o su jais ir sienų, barjerų, apibrėžčių kūrimas, nėra tik bandymas pavaizduoti gamtą, taigi esamybę. Priešingai, kartografavimo procesas – tai idėjų ir vaizdinių perkėlimas iš žmogaus galvos į tikrovę, tai aplinkos susisteminimas pagal žmogaus matymą, tai valstybių ir visuomenės kūrimo būdas. Renesanse prasidėjusi manija kurti pasaulio žemėlapius kartu yra pirmas ženklas, kad pradedama formuoti moderni visuomenė. Moderni, vadinasi, valdoma jos funkcionavimą reguliuojančių taisyklių ir normų, kurios priklauso nuo valstybės valios ir jos biurokratinio aparato veiksmingumo. Moderni – vadinasi, gebanti identifikuotis su nacionaliniais ir globaliais simboliais (reflektyvi priklausomybė valstybei, kontinentui, civilizacijai etc.). Moderni – vadinasi, taip pat ir segreguota, sukartografuota, išdalinta ir suskirstyta visose srityse – nuo miestų planavimo iki savivaldos teisių, nuo regionų savarankiškumo iki nacionalinės valstybės principų.
Kunigaikštysčių Europa
Nors žemėlapių būta dar Romos imperijos laikais, analizuojant modernios valstybės gimimą, įdomiausias laikotarpis yra XI-XVI mūsų eros amžiai, o valstybės kūrimą remiantis žemėlapių braižymu puikiai iliustruoja Prancūzijos pavyzdys.
Į brandžiuosius viduramžius Europos kontinentas įžengia kaip mažų valstybėlių, kunigaikštysčių, suverenių regionų rinkinys. Nors formaliai egzistuojantys ryšiai tarp senjorų ir vasalų (dažniausiai tarp karaliaus ir didikų) preziumuoja egzistuojant ir jų valdomas valstybes, didikų žemės greičiau primena atskiras karalystes, nei centrui pavaldžias provincijas. Prieš Šimtametį karą tuometinėje Prancūzijoje dominuoja regionai – druska turtinga gališkoji Bretanė, stipri Normandija, su Anglijos karūna susieta Akvitanija, nedideli, tačiau gilias tradicijas turintys Viduržemio pakrantės teritoriniai vienetai – kunigaikštystės. Šios teritorijos save suvokia kaip suverenius darinius (ryšiai su Prancūzijos karūna nėra įpareigojantys, lengvai iškeičiami į kitų karūnų vasalų titulus), kurie skiriasi savo kalba (norminė prancūzų kalba visoje Prancūzijos teritorijoje į mokyklas patenka tik XIX amžiuje, iki tol daugelyje kraštinių regionų vartotos vietinės kalbos), kultūra ir tradicijomis.
Atskirų žemių identitetas leidžia kalbėti apie etninius skirtumus – todėl tuo metu neegzistuoja nei nacionalinė Prancūzija, nei prancūzų tauta. Atskirų žemių gyventojų pasaulis apsiriboja jų kaimo, artimiausio miesto teritorija, vyrauja lokalus mąstymas. Net ir diduomenė pirmiausia save sieja su regionu, vėliau – su karūna (Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos), tačiau niekada nesitapatina su kitais regionais, apie kuriuos žinios gaunamos tik netiesiogiai, dažnai yra kelionių užrašų ar memuarų tipo. Tad bet koks viduramžių Prancūzijos žemėlapis vaizduotų tik atskiras, savaip turingas žemes ir jų ryšius su karūna, tačiau tai jokiu būdų nebūtų valstybės žemėlapis. Todėl ir tų žemių gyventojai gyvenamąją erdvę suvokia lokaliai (apie dingstantį lokalumo pojūtį daug rašo postmodernistiniai autoriai) – egzistuoja vietinės šventės, mokesčių sistemos, teisynai ir net karai – krašto kariuomenių dalyvavimas didžiuosiuose konfliktuose (Kryžiaus žygiuose, Šimtamečiame kare) kyla iš asmeninio karių turto ir garbės siekimo, o ne lojalumo karūnai.
Vedybų ir Versalio žemėlapiai
Pokyčiai ateina kartu su absoliučios monarchijos užuomazgomis (Henriko IV valdymas). Pirmiausia reiktų atsisakyti supaprastinto mokyklinio absoliutizmo supratimo, kuris remiasi valstybės iždo (iš)naudojimu Versalio statyboms karaliaus-saulės Liudviko XIV valdymo metais. Iš tikrųjų Versalio rūmai ir valdovo kultas yra rezultatas centralizuotos valstybės, kuri negalima ir be teritorijų sąvokos keitimo, o kartu ir stipraus centralizuoto valstybės valdymo aparato atsiradimo.
Keli istoriniai momentai yra būtini, bandant suvokti, kaip marga kunigaikštysčių Prancūzija tapo vientisa nacionaline centralizuota valstybe. Svarbus veiksnys – karališkos vedybos: nuotaka kaip kraitį karūnai “atneša” savo kunigaikštystę (jos dalį), taip panaikinant jos suverenumą ir teritoriją padarant tiesiogine valdovo valda. Tokiu būdu Prancūzijai atiteko už dabartinės Lietuvos teritoriją didesnė Bretanės kunigaikštystė. Karališkos vedybos – efektyvus būdas keisti senjoro ir vasalo ryšius, perimant vasalinę žemę, taigi silpninant vasalą – nepriklausomą kunigaikštį.
Kitas svarbus momentas – religiniai karai, kurie pratęsia vedybinių sutarčių tradiciją ir prie Prancūzijos karalystės prijungia Navarą. Karų metu sukuriama ir stipri kariuomenė, padaugėja karinių postų ir junginių, mažėja karinė opozicijos galia – smulkioji diduomenė renkasi tarnybą karaliui, o ne žemės kunigaikščiui. Tiesa, opozicija – t.y. diduomenė, dažniausiai valdanti nemažas teritorijas, kurios pasižymi istoriniu ir etniniu identitetu – dar bando spardytis per Frondos maištus, kovodama prieš karūnos bandymą kurti valstybę su vienu valdovu, t.y. su maža didikų įtaka. Kovos finalas – Versalio rūmai ir juose uždaryta nugalėta diduomenė, įvestas tiesioginis karaliaus valdymas jiems priklausančiose žemėse, lokalaus, su konkrečia teritorija susieto gyventojų mąstymo pasikeitimas – „mes esame kunigaikščio valdiniai” keičia „mes esame karaliaus valdiniai”.
Ne pro šalį prisiminti ir pasaką “Batuotas katinas”, kurią galime suvokti kaip absoliutizmo alegoriją: šalies karalius, važiuodamas pro gražiai įdirbtus laukus turi klausti, kieno jie yra, nuolatos išgirsdamas atsakymą „markizo Karabaso”. Pasakoje laimingo atsitiktinumo dėka markizo Karabaso žemės vedybų būdų atitenka karalystei, o jas dirbantys žmonės jau priklauso karaliui, kuris pagaliau tampa tikru valdovu savo paties karalystėje.
Centralizuota valstybė – nuo braižymo iki kūrimo
Apžvelgus istorinį kontekstą, belieka klausti, kokią vietą karų ir vedybų istorijoje užima teritorijos kūrimas, žemės kartografavimas, utopijų perkėlimas iš popieriaus į tikrovę. Naudokime faktus: kartografijos suklestėjimu laikoma Liudviko XIV valdymo pradžia, kada Prancūzijos žemėlapyje kunigaikštystės ir regionai virsta provincijomis (žodyno pasikeitimas yra labai svarbus – provincija suponuoja priklausomybę nuo centro, tuo tarpu žemė, teritorija, kunigaikštystė yra atskiri nepriklausomi vienetai). Tuo pat metu karaliaus skiriami atstovai ir jam pavaldi biurokratija iš didikų perima žemių valdymą. Centralizuojamos teisinės ir piniginės sistemos, tarp atskirų provincijų atsiranda virs daugiau sisteminių panašumų – atskaitomybė centrui, mokesčių sistema, valdymo modelis. Kelionių aprašymus, bene vienintelius informacijos apie karalystės pakraščius šaltinius, keičia statistika – centrui reikalingos žinios apie provincijų gyventojus ir jų pajamas, kurios sistemingai renkamos ir naudojamos kuriant žemėlapius. Senieji dariniai – kunigaikštystės – suardomi, braižant žemėlapius, kuriami nauji teritoriniai vienetai su jiems priskiriama administracija. Paradoksalu, bet vyksta įdomus lokalaus ir globalaus požiūrių susidūrimas: tapatinimasis su savo miestu, kaimu išlieka, tačiau žemės identitetą bandoma pakeisti nacionaliniu, t.y. centralizuotos valstybės, identitetu – nauji dariniai tam turėtų pasitarnauti, tačiau čia žemėlapių braižymas susiduria su problemomis.
Centralizuotos valstybės administravimo sistema, paremta karaliaus deleguotų atstovų skyrimu miestams/kantonams, turi tikslą panaikinti senųjų regionų, buvusių stiprių ar net suverenių teritorijų, kolektyvinę atmintį. Atskiriant istoriškai glaudžiai susijusių miestų valdymą, perbraižant jiems pavaldžių teritorijų ribas, norima teritoriją padaryti tik administraciniu vienetu, taip skatinant kultūrinį tapatinimąsi su centru (nacionalinės kultūros pripažinimas yra nacionalinės valstybės, kariuomenės, taigi ir absoliutizmo pagrindas). Šis absoliutinės monarchijos planas nepavyksta – egzistuoja du Prancūzijos žemėlapiai: vienas nubraižytas karališkųjų kartografų, kitas egzistuojantis gyventojų galvose. Toks dvilypumas nėra priimtinas naujai, porevoliucinei Prancūzijai, kuri pirmiausia nori savo piliečių vienybės – lokali identifikacija su regionais tam trukdo.
Kartografai darbą pradeda iš naujo – Švietimo amžiaus idėjos, logikos ir simetrijos viršenybė pasirodo esanti tinkama ir žemėlapių braižybai. Tobula Prancūzija susideda iš departamento (vienintelė to priežastis – devyneto, pilnumo skaičiaus, kvadratas). Siekiama, kad kiekvienas departamentas būtų panašaus dydžio ir struktūros – tam į gamtinius ir kultūrinius ypatumus (ypač istorinį vardą) atsižvelgti nereikia. Kartu kiekvienas departamentas yra ir valstybės atvaizdas, todėl visas socialinis gyvenimas yra suvienodinamas – valstybiniai reikalai (pvz., mokesčiai ar tarnyba kariuomenėje) turi būti net svarbesni nei vietinės problemos. Nors planas – prancūziškas (t.y., besidalijantis bendra kalba, kultūra, istorine tapatybe) departamentas – iki galo neįgyvendinamas, tendencija aiški: valstybė yra konstruojama iš viršaus, tikrovė įspraudžiama į kartografų nubrėžtas linijas, žmonių sąmonė formuojama atsižvelgiant į centro poreikius. Lokalus mąstymas, tapatinimasis su regionu, taigi ir gyventojų mentalitetas turi būti pakeistas. Taip abstrakti valstybė įžengia į prancūzų sąmonę.
Kas lieka už kartografo pieštuko ribų
Tačiau administraciniai žemėlapiai iki pat Pirmo Pasaulinio karo negali pakeisti mentalinių žemėlapių – nepaisant bendros švietimo sistemos, dauguma departamentų, ypač tų, kurie sukurti vietoje senųjų kunigaikštysčių ir regionų, išlaiko stiprų kultūrinį identitetą, kuris dažnai peržengia jiems primestas ribas. Jaučiama, kad Prancūzija nėra vientisa nei geografiškai (klimato skirtumai), nei kultūriškai. Kai kurie regionai, nepaisant departamentų sistemos, lieka už bendros valstybės ribų, o kultūriniai skirtumai (Bretanėje iki pat XX a. dauguma kalba bretonų kalba) neišnaikinami. Kita vertus, visas socialinis gyvenimas vyksta remiantis administraciniais žemėlapiais.
Pirmojo pasaulinio karo metu milijonai prancūzų susitinka tranšėjose – vietoje skirtumų, nulemtų lokalios patirties, išryškėja panašumai, o lokalią tapatybę labai greitai pakeičia nacionalinė – procesą, kurio per metų neužbaigia įvairios reformos, pavyksta įgyvendinti per karo metus. Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija po kelių šimtmečių kartografinių bandymų pasitinka beveik vieninga. Tai nėra vienybė, paremta tik kiekvienoje mokykloje kabančiu šalies žemėlapiu, išlaisvintu nuo bet kokių nuorodų į skirtingas kultūrines patirtis, tai taip pat istorijos vadovėlių (senųjų kunigaikštysčių galybė nutylima), kalbos, bendrų nacionalinių simbolių (Žanos d’Ark, Prancūzijos išvaduotojos nuo anglų, kultas sukuriamas tik po Pirmo Pasaulinio karo, iki tol ji buvo viena iš daugelio bažnyčios šventųjų) ir bendros kultūros (stereotipiniai gastronomijos, aprangos vaizdiniai) vienybe. Tai suvokimas, kad vieningai ginamas tam tikras žemėlapis (Elzaso ir Lotaringijos priklausymas didžiajai Prancūzijai net nekvestionuojamas), tam tikra kultūra, tam tikra valstybės santvarka (respublika). Viena vertus, žemėlapių ribos nebėra tokios svarbios – kultūriniai faktoriai riša stipriau, kita vertus, ta kultūra apima pirmiausiai žemėlapinę Prancūziją, kurią braižyti popieriuje kartografai pradėjo prieš kelis šimtmečius.
Atgal į pradžią
Akivaizdu, kad šimtmečius vykusių procesų negalime vadinti tik kartografiniais eksperimentais, o pastarųjų laikyti vienintele centralizacijos priežastimi. Tačiau Z.Baumano tikrovės konstravimo teorija, pritaikyta Prancūzijos atvejui, paaiškina daug kultūrinių/socialinių reiškinių – lengviausiai pastebimo skirtingų regionų išsivystymo lygio ar sudėtingesnių demografinių rodyklių (gyvenimo trukmės, gimstamumo/mirtingumo, alkoholio suvartojimo rodikliai skiriasi ne dėl šiaurės ir pietų geografinių ir klimatinių skirtumų, bet išlaiko senųjų kultūrinių regionų kontūrus). Žvilgsnis į Prancūzijos žemėlapį, prisimenant senųjų teritorijų egzistavimą, taip pat vertingas bandant suvokti mentalinius žemėlapius – departamentų vientisumą, jų identiteto formavimąsi, politinių pažiūrų žemėlapius.
Ne veltui nuo vykdoma decentralizacijos politika dar kartą braižo naują žemėlapį, kuriame prisimenami regionai ir atsižvelgiama į kultūriniu/istorinius panašumus. Nepaisant kai kurių akivaizdžių neatitikimų (netikslų departamentų priskyrimą vienam ar kitam regionui), naujoji politika derina viduramžių margumą su Liudviko XIV tvarka, todėl departamento – regiono, regiono – centro, departamento – valstybės ryšiai yra sudėtingi ir persipynę. Ir jei karalius (jo skeptrą dabar nešioja Prancūzijos prezidentas) važiuotų šalies laukais ir norėtų sužinoti, kam jie priklauso, gautas atsakymas būtų daug sudėtingesnis, nei pasakoje – „vietoj senosios kunigaikštystės karūnos vasalės sukonstruotą provinciją pakeitusiam departamentui priskirtam pseudo-istoriniam regionui”. Arba paprasčiausiai kartografams.
Marija Dautartaitė