Vilniaus įvaizdis šiuolaikinėje lietuvių poezijoje

Apie Vilnių rašyta daug, ypač eilėraščių. Todėl ir įdomu bent jau pro raktų skylutės didumo plyšį pažvelgti į sostinės įvaizdį šių laikų poezijoje. Savaime suprantama, jog Kazio Bradūno Vilnius skiriasi nuo Aido Marčėno Vilniaus ir Alfonso Nykos – Niliūno miestas nepanašus į Juliaus Kelero miestą. Skirtingos kartos mato skirtingai, todėl ir kyla klausimas, kaip ir kodėl miestas matomas kitu kampu. O gal dėl istorinių įvykių, materializmo ar globalizacijos asmens tapatinimasis su miestu ir domėjimasis juo apskritai išnyko?

Praeitis vs. dabartis

Šiaurės Atėnai. Šiaurės Jeruzalė.Europos kultūros sotinė. Baroko miestas. Sapno miestas. Vilniui galima prilipdyti daug etikečių, remiantis tuo, kuo jis buvo, yra ar turėtų būti. Tai miestas, turintis daugybę skirtingų veidų, arba, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, daug miestų mieste. Įvairios socialinės, tautinės, kultūrinės grupės čia turėjo po savo Vilnių, taip pat ir poetai. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius buvo vienoks, Tomo Venclovos – kitoks, o štai dabartiniai autoriai sostinę regi dar kitaip.

Anot Nyčės, menininkas niekada neatsisakys galimybės gyvenimą interpretuoti savaip, niekada neatsižadės fantastinių, mitinių elementų, simbolių, netgi trupučio melo. O Josifas Brodskis dar pridurtų, jog menas tuo ir skiriasi nuo realaus gyvenimo, kad vengia kartoti tuos pačius dalykus, nes bematant bus pavadintas kliše. Tenka sutikti ir su filosofu, ir su poetu – unikalumas menininkui būtinas norint palikti žymę. Vis dėlto nereikia pamiršti, jog menas gyvybės semiasi iš realybės ir kad meno istorija yra ir pasaulio istorija, o menininkas – tikrovės metraštininkas.

Vėl grįžtu prie Nyčės: menas atlieka konservavimo funkciją, apjuosia epochas ir atgaivina jų dvasias. O atgaivinti tikrai yra ką: miesto istorija, mitas, žinomi žmonės, menininkai, intelektualai, gyvenę sostinėje. Visa tai suteikia miestui mistikos, įprasmina ir paryškina dabartį.

Vilnių kaip Šiaurės Jeruzalę mena Alfonsas Nyka – Niliūnas, vaizdingai aprašantis nacistinės Vokietijos okupaciją, kurios metu didžioji dalis mieste gyvenusių žydų buvo išžudyta. Šią temą paliečia ir Tomas Venclova, kurio tekstuose istorinės užuominos apskritai yra dažnos. Tai svarbus Vilniaus istorijos puslapis. Nemažiau reikšmingas ir kitas – Vilniaus įkūrimas. Geležinio vilko ar pranašingo sapno motyvai persekiojo ir persekioja poetus, tačiau esama ir priešingo efekto – menininkai palaiko ir stiprina mito gyvybingumą.

„stiklinis daugiaaukštis
kunigaikščiui Gediminui
jo sapną aiškina“
Justinas Marcinkevičius

Šioje ištraukoje iš J. Marcinkevičiaus rudeninės puokštės Vilniui aiškiai matyti, kaip harmoningai eilėraštyje koegzistuoja mitas ir nūdiena. Tai, kad praeitis jiems atrodo vertinga, rodo ir dažnos poetų aliuzijos į kunigaikščius (ypač Gediminą ir Vytautą), žinomų istorinių asmenybių paminėjimai, okupacijos metų atspindžiai ir nepriklausomybės apdainavimas arba kuklesnis, bet vis tiek užsiminimas apie ją. Taigi Vilnius – istorija ir istorijomis alsuojantis miestas.

Tačiau esama poetų, kurių darbuose praeitis asimetriška dabarčiai: ji nuvertinama arba pernelyg trokštama į ją sugrįžti, nes jaučiamasi svetimu šiandieniniame Vilniuje. Pavyzdžiui, Aido Marčėno poezija persmelkta Gorkynės (Pilies gatvė sovietmečiu vadinosi M. Gorkio gatve) mitologijos: jaunystės nuotykių ir draugų, alkoholio, dabar nebeveikiančių kavinių. Vilnius piešiamas su bohemišku atspalviu, su šiokia tokia nostalgija jaunystei ir naktinėjimams mieste. Kai kurių kitų poetų tekstuose taip pat ryškus Vilniaus kaip jaunystės ir ypač – kaip studijų laikų miesto įvaizdis. Minimas Vilniaus universitetas, dažnai, tikriausiai aišku kodėl, ir centriniai rūmai. Taigi dar vienas įvaizdis – studentiškas Vilnius.

Visgi praeities šmėklų vaikosi ne visi, ypač jaunosios kartos. Vis daugiau dėmesio sukoncentruojama ties istorijomis iš gyvenimo, kurios, žinoma, slepia gilesnes prasmes, tačiau mažėja aliuzijų į herojiškus laikus ar netgi visai nesenas tautos patirtis. Nors tai galbūt lemia ir individualizmas: asmeniniai išgyvenimai ir pastebėjimai iš teksto išstumia istorinius ženklus.

Iš centro į pakraščius

„Neteko gyventi kitur, tik begaliniuose
blokų rajonuose, aukštai virš žemės“
Mindaugas Kvietkauskas

Į klausimą, kas svarbiausia Vilniuje teritoriškai, atsakyti lengva. Senamiestis. Ir tikrai yra pluoštai eilėraščių, apdainuojančių senamiesčio gatves (dažniausiai, žinoma, Pilies) ir architektūrą (įvairios bažnyčios, sinagogos, jų bokštai, arkikatedra, seni namai, universiteto rūmai, Gedimino pilis) bei netoliese esančius gamtinius objektus (Bekešo kalnas, Sereikiškių parkas, Neris). Iš vienos pusės senamiestis svarbus, nes mena praėjusius amžius, iš kitos – tai pasigrožėjimo objektas.

Dar viena versija – senamiestis kaip sakralinis centras. Visos šventyklos poezijoje iškyla kaip dievoieškos ženklai. Kol vieni poetai tikėjimo ieško gamtoje ar savyje, kiti randa jį Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios baroke ar katedros pavėsy. Ir vėlgi labai aiški perskyra tarp kartų –  jaunųjų poetų tekstuose odžių šventyklų grožiui ar dievoieškos nerasime.

Ir nors senamiestis – miesto pulsuojantis branduolys, jame darosi ankšta. Daugėja aukštų modernių pastatų, kurie suvienodina Vilnių su kitais didmiesčiais, juose įsikuria biurai, prekybos centrai. O menininkai traukiasi iš senamiesčio, plečiasi ir poezijos erdvės. Vis dažniau eilėraščio erdve tampa vienas iš Vilniaus rajonų. Poezijos rinktinėse įsirašė ir Santariškės, ir Viršuliškės, ir Justiniškės. Žinoma, ir kitoks Užupis su savo angelu, ne vienam poetui sukeliančiu minčių. Žvėrynas ir Antakalnis taip pat dažnai minimi, jau turintys savo kaip poetiškų rajonų vardą. Net saulė, anot Vlado Braziūno, leidžiasi už Pašilaičių. Taigi eilėraščių istorijos vis dažniau nutinka Vilniaus rajonuose, kur nors prie namų, kur svarbūs kaimynai, netoliese augantys medžiai, benamės katės ir kieme žaidžiantys vaikai. Poetizuojami vienodi daugiabučiai, autobusų stotelės, į miestą žvelgiama iš pakraščių. Antanas A. Jonynas žvelgia nuo Karoliniškių šlaitų, o naktį jas aprašo Valdemaras Kukulas.

Ne viename tekste minimas Kalvarijų turgus, gailint, o gal ir piktinantis neribotu materialinių gėrybių poreikiu. Liudvikas Jakimavičius Vilniaus legendos parafrazėse taikliai susieja turgų mieste su vergo metafora. Įdomu tai, jog eilėraščiuose atskleidžiamos ir ne pačios maloniausios Vilniaus vietos. Pavyzdžiui, sąvartynas netoli Belmonto, fabrikai, neišvaizdžios laiptinės, asfalto karstodangtis (anot Domanto Razausko), grafiti ant sienų. Pasakojamos ne pačios gražiausios istorijos. Pavyzdžiui, Donatas Petrošius porina, kaip buvo apvogtas troleibuse. Arba Agnės Žagrakalytės eilutės:

kuo sirgo tas architektas, prismaigstęs namų dužių nelyg termometrai
kurių vieną įbruko į pačią karščiuojančio miesto
konteineriais tvoskiančią pažastį?

Tapatinimasis su miestu

Skaitant poeziją, skirtingi Vilniaus vaizdiniai pasipila kaip iš gausybės rago: sakralus, mitinis, istorinis Vilnius ir atvirkščiai – purvinas, neišvaizdus, ankštas Vilnius. Taigi besikeičiantis miesto veidas keičia ir tekstus. Bet svarbiausia tai, kad apie Vilnių, Vilniui ar įkvėpti Vilniaus eilėraščiai teberašomi, o poetai tapatinasi su miestu, kuriame gyvena. Rytas mano mieste, rašo Kazys Bradūnas, o Algimantas Baltakis atitaria: tai yra mano miestas. Jei miestas yra vienas iš asmens savasties aspektų, žmogui turėtų rūpėti miesto likimas. Ir rūpi. Evaldas Ignatavičius rašo apie mirštantį miestą, kuriame trupa tinkas ir šimtmečių tyla spengia akmenyse. Dėl Vilniaus susirūpinęs ir Marcelijaus Martinaitis:

Kieno šitas miestas? Tik naktį jame tiek baroko,
tiek amžinybės! O dieną lyg smaugiamas kriokia!

Arvydas Juozaitis yra sakęs, jog didžiausi žygiai ir netgi valstybės tampa beprasmiški, jei nėra aprašomi. O Vilnius istorija, įprasminta poezijoje, įgauna ypatingos reikšmės. Visi tekstai, vienaip ar kitaip bylojantys apie šį miestą, gali būti suverti į vėrinį, iš kurio galima spręsti ne tik apie mieste įvykusias permainas ar jame gyvenančių generacijų skirtumus, bet ir procesus visuomenėje. Prisimenant Aristotelį, miestas (o vėliau ir valstybė) nėra vien tik teritorinis dydis, bet tam tikra bendrumo forma. Ir galbūt netgi tam tikras metafizininis darinys, kurio pulsą užčiuopia menininkai, ir išsaugo eilėraštyje.

Rosita Garškaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.