Menas ir politika: vakar ir šiandien. Tarpdisciplininė diskusija apie meno ir politikos sąlyčio taškus

Šiam „Post Scriptum“ numeriui pasirinkta tema apie politikos santykius su kitomis kultūros sritimis reikalauja pamiršti siaurą požiūrį „iš savo varpinės“ (šiuo atveju pirmiausia „mūsiškės“ – politikos mokslų studentų) ir į keliamas galbūt nevisai įprastas problemas pažvelgti plačiau bei lanksčiau. Vienam žmogui tai gali pasirodyti nelengvas uždavinys, tad, norėdami atskleisti kiek galima daugiau aspektų, kaip sąveikauja dvi žmogiškosios kultūros sferos – menas ir politika, – surengėme diskusiją. Į ją pakvietėme Vilniaus dailės akademijos docentą menotyrininką, dailininką ir poetą dr. Alfonsą Andriuškevičių, VU TSPMI politinės filosofijos profesorių dr. Alvydą Jokubaitį bei publicistą Virginijų Savukyną.

Tikėjomės, kad tokios skirtingos asmenybės tarpusavyje meno ir politikos ryšius aptars įvairiais rakursais. Ir iš tikrųjų – pokalbyje atsiskleidė požiūrių ir argumentacijos skirtumai, nors dėl vieno dalyko sutarta: šiandien dažnai sunku kalbėti apie „meną dėl meno“ arba „gryną politiką“. Meno kūriniai gali įgyti politinių prasmių, o politinis gyvenimas neretai estetizuojamas. Diskusijai pasibaigus, šios postmodernistinės painiavos priežastis V.Savukynas paaiškino modernybės teoretiko Anthony Giddenso terminais – žmogiškajam žinojimui vis labiau išsiskaidant ir atskiras jo dalis užvaldžius specialistams (ekspertams), politika, norėdama išlikti „viešu“, „visuotiniu“ reikalu, nebegali išsiversti be meno pagalbos, nes racionalios jos priemonės šiame susvetimėjusiame pasaulyje nebėra visiems suvokiamos.

—

„Post Scriptum“: Kaip apibūdintumėte dabartinį meno ir politikos santykį? Tai paralelios kultūros sritys su skirtingais patyrimo modusais ir kalbėjimo būdais, kaip teigė Michaelas Oakeshottas; politika uzurpavusi meną, kaip atsitinka totalitarinėse sistemose, ar menas užvaldęs politiką, kai bet kokia medžiaga gali būti naudojama meno kūriniams produkuoti?

Alvydas Jokubaitis: Aš šitą Oakeshotto koncepciją laikau genialiai paprasta. Joje yra trys žmogiško patyrimo modusai: praktika (praktinis gyvenimas), teorija (mokslas) ir menas. Tai skirtingi patyrimo organizavimo būdai ir reikia suprasti: kai tu esi meno pasaulyje, su vaizdiniais elgies kitaip nei būdamas mokslo ar praktikos pasaulyje. Na, pavyzdžiui, praktikos pasaulyje yra „vanduo“, mokslo pasaulyje yra „H2O“, meno pasaulyje poetas kuria kitas fikcijas arba kitus to dalyko apibūdinimus.
Jei reikėtų apibūdinti, kas vyksta – koks yra dabartinis meno ir politikos santykis, remiantis Oakeshottu, – aš pasakyčiau taip: Oakeshottas šitą straipsnį rašė 1959 m. Man atrodo, šita situacija – čia yra teorija, čia yra praktika (politika), o čia yra menas, – per 44 metus yra pablogėjusi ta prasme, kad ir praktika, ir teorija yra labiau estetizuotos, t.y. estetinis imperializmas šiandien yra sustiprėjęs.
Prie to prisideda ir tai, kad dėl virtualių tikrovių kūrimo vyksta derealizacija, kuri irgi susieta su vaizdinių vartojimu. Bet man nekelia abejonės, kad kas darosi moksluose su visais feyerabendais (Paul K.Feyerabend (1924-1994) savo knygoje „Prieš metodą“(1974) neigė mokslinį metodą kaip ideologiją – P.S.), su visais postmodernizmais, kas darosi filosofijoje, kas darosi meno teorijoje ir kas darosi pačioj politikoj su „įvaizdis yra viskas“, iš tikrųjų rodo, jog estetizacija yra smarkiai sustiprėjusi.

Alfonsas Andriuškevičius: Norėčiau iš pat pradžių įkalti kelis kuoliukus, kuriais aš remsiuosi ir toliau kalbėdamas. Pirmas kuoliukas – aš esu antiesencialistas ir man labai įtartinas dalykas yra meno esmė arba menas per se – įtartinas ir teoriškai, ir istoriškai. Nes kai aš pasižiūriu į istoriją, matau, kad Egipto faraonų skulptūriniai portretai buvo kuriami visiškai ne estetiniais tikslais. Ir aš glaudžiuosiu prie institucinės meno sampratos (XX a. suvokta, jog meno apibrėžimas yra atitinkamų institucijų – muziejų, galerijų, besirenkančių eksponuotinus kūrinius, – kompetencijoje. – P.S.), todėl, vadinasi, kiek pažeidžiama ta meno esmė, kiek nepažeidžiama, kai jis sutampa su politika, turint galvoj šitokį mano požiūrį, man nėra esminiai klausimai.
Antras dalykas – mes šioje diskusijoje vis dėlto turėtume skirti (nors šiais laikais viskas pinasi, ką sakė Alvydas), kad kažkada jie egzistavo labai tvirtai atsiskyrę vienas nuo kito, o dabar irgi šiek tiek atsiskyrę – tai vadinamasis grynasis menas ir taikomasis.
Trečias dalykas – reikia turėti galvoje, kad menas – taikomasis ar ne (šiais laikais iš inercijos) – yra polifunkcionalus. Šita jo savybė (polifunkcionalumas) irgi iš karto leidžia sakyti, kad jis turi įvairiausių funkcijų – politinių, socialinių ir kitokių, – nenubraukiant kitų. Meno polifunkcionalumas yra ir teoriškai aptartas šimtą sykių, ir istoriškai viskas yra akivaizdu. Šitą klausimą – meno ir politikos santykius – aptariant, apie meno polifunkcionalumą neįmanoma nekalbėti.
Toliau, ketvirtas kuoliukas – tai yra žiūrovo klasifikavimas (žiūrovo, suvokėjo). Reikia turėti galvoje, kad vis dėl to bet kokias kūrinio reikšmes – ir estetines, ir socialines, ir politines, ir religines – gamina tas, kas į jį žiūri, ir nuo žiūrinčiojo sąmonės, nuo jo proto daug kas priklauso: vienas matys tik estetines reikšmes, kitas tik politines ar religines.
Paskutinis kuoliukas būtų toks: kaip jau buvo minima klausime, šiais laikais menas pasidarė labai „ėdrus“, – tam tikru požiūriu, toks miško sanitaras. Jis viską ryja ta prasme, kad jis naudoja labai įvairią medžiagą. Iš tikrųjų politika, politiniai reiškiniai dažnai tampa meno medžiaga.
Tad dabar, sukalęs šituos penkis kuoliukus ir prašydamas juos turėti galvoj, aš į pirmąjį klausimą atsakyčiau šitaip: faktiškai šiuo metu Lietuvoje labai nedidelė meno dalis – iš esmės tik modernistinis menas – galėtų pagal jūsų oukšotišką schemą būti laikomas menu „šalia politikos“ arba beveik nieko bendro su ja neturinčiu. Bet šiuo metu yra nemažai naujo meno, kuris iš tikrųjų yra uzurpavęs politiką, politinius reiškinius kaip medžiagą. O meno, kurį būtų uzurpavusi politika, irgi yra, bet tai daugiau turbūt tai, ką mes vadiname taikomuoju menu, sakykim, koks himnas ar vėliava, politinių veikėjų portretai ar pan. Visi šie trys santykiai egzistuoja.
Naujovė turbūt yra toks kartais labai drastiškas politinių reiškinių kaip medžiagos panaudojimas. Čia aš grįžtu prie žinomo pavyzdžio, kai Artūras Raila užsimojo Mindaugo Murzos politinę partiją įkurdinti parodų rūmuose parodos metu, kad ji funkcionuotų iš vidaus – normaliai, kaip partija, o iš išorės žiūrint, – kadangi parodų rūmuose, kaip projektas (kalbama apie 1998 m. A.Railos projektą „Mes arba niekas“, kurio idėja buvo Šiuolaikinio meno centre parodos „Cool Places“ metu įkurti laikiną nelegalios partijos „Lietuvos nacionalsocialinės vienybės sąjunga“ štabą – P.S.).

A.J.: Čia aš su Alfonsu galėčiau ir nesutikti. Pirmiausia dėl meno per se. Ir Oakeshotto schemoje šitie dalykai persipina, tie patyrimo modusai nėra kažkokie statiški, bet visas Oakeshotto sumanymas yra toks, kad juos visgi reikia skirti.

A.A.: Su šituo aš sutinku. Bet čia galvoje reikia turėti ne tiek pačiam objektui būdingą savybę, kiek estetinį požiūrį. Estetinis požiūris yra tai, kas objektus padaro menu. Žvelgiant į istoriją, daug kūrinių, kurie buvo kuriami ne kaip meno kūriniai, staiga pasižiūrėjus į juos estetiniu žvilgsniu pamatomi kaip meno kūriniai. Šita estetinė žiūra, žinoma, galioja, aš jos neatmetu, bet ji visąlaik keičiasi, todėl aš ir įvedžiau subjekto sąmonę.

A.J.: Aš prisimenu, kaip Platonas „Valstybėje“ rašė, jog iš valstybės reikia pašalint menininkus. Ir priežastis yra paprasta – jie neišmano dalyko iš tikrųjų, bet gali imituoti, jog išmano, ir neišmanėliai gali patikėti šita imitacija. Man atrodo, jog dabartinė mūsų postmoderni situacija yra tokia, kad niekas nebenori išmanyt, o į tai, ko norėjo Platonas, yra visiškai nusispjauta ir pulta į kitą kraštutinumą. Platonas bijojo, kad tie imitatoriai, tie žaidėjai fikcijomis neprieitų prie tokio rimto dalyko kaip valstybės valdymas, o dabar yra priešingai – nebeskiriama, kad valstybės valdymas yra praktika, kuri turi savo taisykles, kad tai yra savitas modusas, ir šitą modusą imama pernelyg estetizuoti.
Tarp kitko, tas lotyniškas žodis ars visuomet buvo daugiaprasmis – neaišku, kas tai yra: mokslas ar menas. Aš sutinku su Alfonsu, jog politika gali panaudoti meną pačiais netikėčiausiais būdais. Netgi kai menininkai skelbdavo „menas menui“, marksistai čia sugebėdavo įžvelgti tam tikrą politinę potekstę. Ir atvirkščiai, menininkai gali naudoti politinę medžiagą.

A.A.: Šitoj vietoj dar reikėtų pridurti, kad, kai aš sakau „meno medžiaga“, tai turiu galvoje labai platų reiškinį – nuo medžio ar molio iki įvykių, siužetų, personažų ir t.t. Bet kokia medžiaga, panaudota kūrinyje, atsiliepia reikšmėms, kurias tas kūrinys pasiūlo suvokėjo sąmonei. Sakykime, jeigu graikai gamino skulptūras iš bronzos, o romėnai tas pačias skulptūras kopijavo iš marmuro, tai subtiliam žiūrovui jos teikia jau kiek kitas reikšmes. Net šitokiu požiūriu medžiaga veikia reikšmes. Juo labiau, jeigu mes imame tokį politinį reiškinį kaip politinė partija, tai kaip tokia medžiaga gali neatsiliepti suvokėjo sąmonei? Turime pripažinti, kad, jei meno kūrinyje yra panaudota politinė medžiaga, jame esama politiškumo. Ar menininkas reiškia savo politines pozicijas – jau kitas klausimas. Jos gali būti visiškai neaiškios ir gali būti aiškiai išreikštos, kaip, pavyzdžiui, Francisco de Goya paveiksluose.

A.J.: Atsimenu, kaip kažkada tu, Alfonsai, sakei, jog šiuolaikinė lietuvių dailė vis drąsiau imasi socialinės ir politinės problematikos. Aš manyčiau, kad čia ir yra nelaimė – tos pastangos visuomenei yra mažai įdomios. Jeigu menininkai nori imtis socialinės ir politinės kritikos, tai jie turi mažai šansų. Aišku, daug kas priklauso nuo to, kaip tai bus padaryta. Dėl to ir politikai nori dažnai „prieiti“ prie meno, nes jis turi didžiulę ekspresijos galią, kuria galima pasinaudoti. Aš sutinku su Richardo Rorty tvirtinimu, jog George‘o Orwello romanai pranoko politinius traktatus. Jie buvo daug paveikesni ir padarė žmones jautresnius tam tikriems dalykams. Bet Lietuvoje to padaryti nepavyksta. Prisiminkime Sovietų Sąjungą – ten kiekviename spektaklyje ar kitame meno kūrinyje būdavo jaučiamos kažkokios politinės potekstės. Šiandien tos politinės potekstės irgi yra kuriamos, bet mūsų laisvoje visuomenėje jos nebevaidina didesnio vaidmens.

Virginijus Savukynas: Kodėl Pakso partijos (liberaldemokratų – P.S.) žygiavimo su fakelais nebūtų galima traktuoti kaip performanso? Ir dar – aš noriu pasiaiškinti, ką mes vadiname politikos estetizavimu? Ir kodėl Jūs sakot, kad tai yra blogai?

A.J.: Aš noriu pasakyt, kad politika kaip praktika iš tikrųjų yra nemeninė veikla.

V.S.: Bet Jūs čia remiatės tik kažkokiu Oakeshottu, kuris kažką sugalvojo.

A.J.: Aš nesiremiu Oakeshottu, aš remiuosi tuo, ką pats galvoju apie tą dalyką. Juk ir tu esi sakęs, kad politinė praktika prasideda nuo tavo gatvės, kai žmonės moka tvarkyt savo reikalus, gyventi bendrom prasmėm. O estetizacija yra paprastas dalykas – kaip ir pats minėjai, kai vyko R.Pakso rinkiminė kampanija, buvo žinoma, jog kaip tam tikrą poveikio priemonę žmonėm reikėjo „duot“ šitą įvaizdį. Ir įvaizdis funkcionavo nepaisant tų žmonių prasmių. Visi, kurie kūrė šitą įvaizdį, žinojo, kad realiai pilietis su politiniu gyvenimu yra susijęs tik tiek, kad gali balsuoti, ir, galima sakyti, taip jam kuriant įvaizdžius ir estetizuojant politinį gyvenimą yra kuriamas švelnus despotizmas. Estetizacijos variantas yra ir tas pats Vytautas Šerėnas – televizijos herojus, dalyvaujantis rinkimuose.

V.S.: Ar kada nors buvo kitaip negu dabar?

A.J.: Kalba apie politines technologijas niekada nebuvo tokia populiari. Dabar eilinis politikos veikėjas susiduria tik su vaizdiniu – ar Prezidento, ar ko kito – ir pats yra bejėgis. Jis turi balsuot už tą sukurtą vaizdinį. Va čia, jei nori, ir yra ta estetizacija. O jei dar pridėsime šiuolaikines komunikacijos priemones, tą derealizaciją, kurią kuria kompiuteris…

V.S.: Nieko jis nekuria – čia tik dar vienas mitas, kurį sėdėdami universitetuose kuria profesoriai…

A.J.: Sakai, nekuria derealizacijos efekto? Šitą dalyką vaikų psichologai jau įrodė empiriniu pavyzdžiu! Žaisdamas kompiuteriu vaikas tapatinasi su tuo veikėju, kurį mato ekrane, ir iš esmės tampa jo atitikmeniu.

V.S.: Su pasakų herojais vaikai irgi tapatindavosi…

A.J.: Bet čia kalbama jau ne tik apie pasaką – už to stovi didžiulė techninė priemonė. Jeigu nori, tai yra sudaiktinta pasaka. Aš noriu pasakyti, kad meninių fikcijų politikoje visuomet buvo. Politika yra pusiau estetinis sugebėjimas – tai nėra teorinis sugebėjimas, nes politikoje visuomet yra kvaziestetinis elementas. Geras politikas visuomet sprendžia ne tik logiškai protaudamas, bet jis tiesiog pajaučia tam tikrą aplinkybių kokybę. Yra įžvalga, intuicija, pagaliau skonis, ir tas elementas visada buvo. Bet šiandien tas elementas yra labai sustiprintas. Ir jei tai vyksta visuomenėse, kurios prie to nėra pratusios, nepratusios tvarkyti savo reikalų, tai, mano nuomone, yra pavojinga tendencija.

V.S.: Na gerai, tada aš noriu paklausti, ar yra kokia nors alternatyva? Jau Jeanas Baudrillardas pastebėjo, kad kapitalizme perkama nebe prekė, o tam tikras simbolis – kai perkama „Coca-Cola“, tai ji perkama ne vien tam, kad numalšintum troškulį, bet kartu perkamas ir tam tikras įvaizdis. Ir šita kapitalizmo logika persmelkia tiek kultūros lauką, tiek ateina ir į politiką. Politikai pradeda veikti pagal marketingo principus. Jie irgi turi tapti simboliu. Jie turi būti įvaizdžiais, nes kitaip jie negalės veikt.

A.J.: Jei tu klausi, ar galima kažką padaryt, tai, manau, atsakymas čia visai paprastas. Visada galima pastatyti užtvaras pinigui, kad jis nesiskverbtų į tam tikras sritis. Tarkim, vaikai šiandien gali mokytis ne vien tik todėl, kad jų tėvai yra turtingi. Priėjimas prie tam tikrų gėrybių yra padarytas visiems. Viskas priklauso nuo to, kas yra žmonių galvose.

V.S.: Bet jeigu taip žiūrėsime, tai ar nėra ta politikos estetizacija didesnei daugumai priėjimo prie politikos suteikimas, nes racionalus diskursas, kur diskutuojama dėl įvairių problemų, yra prieinamas gal dešimčiai procentų žmonių? Kiti, kurie neturi aukštojo išsilavinimo, tų problemų nesuprastų. O kai pradedama kalbėti simbolių ir įvaizdžių kalba, jie iškart susidaro savo nuomonę, gali priimti kažkokį sprendimą.

A.J.: Šito aš nepaneigsiu. Aišku, kad yra tokia estetizacijos pusė. Bet ar galim viską į ją suvesti? Vienintelis būdas pastatyt užtvaras, tai siekti, kad žmonių galvose atsirastų supratimas apie tai, kas vyksta. Be to, reikia, kad atsirastų bendro veikimo tradicija.

V.S.: Galėčiau ginčytis, nes politikas turi būti populiarus, jeigu jis nori daryti įtaką. O populiarus jis gali būti tik žaisdamas pagal esamas taisykles. Iš esmės aš sutikčiau su Jūsų siūlymu, bet, manau, kad tai iš esmės būtų veiksminga tik tam tikrai intelektualų grupei, kuri gali pati sau tas užtvaras pasistatyti. Bet kad tai būtų populiaru…

A.J.: Virgi, padaryk tokį paprastą dalyką – nuvažiuok į kokį mažą Lietuvos miestelį, kur visi vieni kitus pažįsta ir turi kažkokį bendrą politinį ar parapolitinį reikalą. Pabandyk jiems „pūsdamas“ įvaizdį įrodyti, kad, tarkim, koks nors Vacys yra geras, nors jie visi tą Vacį puikiai pažįsta ir žino, kad jis nieko vertas. Nieko tu „neįpūsi“.

V.S.: Bet visa bėda, kad didesnėje bendruomenėje visi negali vienas kito pažinoti. Čia tik kaime taip įmanoma. Ar visi pažįsta Paksą, ar visi pažįsta Adamkų?

A.J.: Tai aišku, kad neįmanoma. Bet tu matai tik tą „didžiąją“ politiką. Realiai viskas prasideda žymiai žemiau. Kodėl kitaip yra „viršuje“? Todėl, kad lietuvio santykis su politiniu gyvenimu didesne dalimi yra prie televizoriaus. Aš noriu pasakyti, kad politika yra tas reikalas, kuris liečia visus. Politikoje yra tam tikri dalykai, kurie yra nepaisant naudos sumetimų, nepaisant ekonominio pelno.

V.S.: Su tuo aš sutinku. Sutinku, kad yra tokia problema, jog žmonės nesiorganizuoja spręsti savo problemų, tačiau aš nežinau, ar tai siejasi su estetizacija…

P.S.: Ar menas turi socialinių/politinių funkcijų?Ar jis tegali būti vertingas individui, užmezgančiam asmeninį santykį su meno kūriniu? Jei menas turi politiškai reikšmingų funkcijų, kokios jos? Ar tai nepaneigia meno per se prigimties – neturėti išorinių pragmatinių tikslų?

A.J.: Jeigu atsakyčiau trumpai, tai, mano galva, menas gali turėti kiek tik nori funkcijų, nes tai dažniausiai atsitinka ne menininkų dėka. Menas gali auklėti, koordinuoti, teikti vaizdinius visai visuomenei, bet čia jau menininkas nieko nevaldo. Kurdamas menininkas gali turėti vienokias intencijas, bet, kita vertus, meno kūriniui vėliau galima suteikti tokių funkcijų, kokių menininkas niekuomet nesitikėjo.

A.A.: Netgi patys menininkai, turintys intenciją kurti „gryną meną“, egzistavo faktiškai tik penkiasdešimt metų – nuo impresionizmo iki XX a. vidurio. O šiaip ir patys menininkai turėdavo galvoje ir kitas meno funkcijas – ne vien tik estetines. Reikėtų pasakyti, kad viskas priklauso nuo to, į kokį kontekstą meno kūrinys yra „įmetamas“. Iš naujausios dailės istorijos pirmiausia paminėčiau Anselmą Kieferį, vokiečių menininką, kuris savo kūriniuose ėmė eksploatuoti senuosius germanų mitus. Didelė dalis publikos „pasišiaušė“, nes tuos pačius mitus buvo eksploatavę naciai. Žmonės jau nebežiūri kaip Kieferis tuos mitus naudoja, jie temato, kad tai tie patys mitai. Lygiai tą patį filosofijoje mes turime su Friedrichu Nietzsche.