Teatro salėje sužibo šviesos, publika garsiai šaukdama “Bravo!” pakilo iš vietų ir suošė audringais aplodismentais. Stojausi ir aš, tačiau galvoje įkyriai sukosi banaloka mintis “Politika – tai teatras”. Banaloka, bet teisinga, tenka pridurti sau pačiam. Ir ironiškas šypsnys nuskaidrina nuo niūroko spektaklio apniukusį veidą: “Kai kuriems aktoriams vaidybos subtilybių neprošal būtų pasimokyti iš politikų”.
Po keleto dienų kino teatro salėje jau tenka keisti poziciją. “Politika – tai kinas,” – nevalingai konstatuoju pats sau, kai kažkoks “gerietis” ekrane prižada įvesti tvarką. Taigi… Tvarka bus!
Ir iš tiesų, ko gi gali trūkti politiniam filmui ar spektakliui? Nieko. Čia yra ir fabula, ir režisieriai, net nesistengdamas gali aptikti trilerio, melodramos, detektyvo elementų, o ką jau kalbėti apie aktorius – jie kartais tiesiog pranoksta profesionalus savo vaidybiniais sugebėjimais.
Kažin ar tokia situacija reikia ypatingai stebėtis ar kažką kaltinti. Tai, kad politika darosi nepanaši į politiką, o iš apibrėžimo “valstybės valdymo menas” sveikas protas prašyte prašo išbraukti pirmuosius du žodžius, yra natūrali modernaus gyvenimo pasekmė.
Atsiradus masinėms informacijos priemonėms, patys sau daromės pramogą net iš dalykų, kurie, rodos, savo esme neturėtų pretenduoti į šią kategoriją. Šiandien vis daugiau žmonių turi “duonos” – kai kurie netgi labai daug – ir nori “žaidimų”. Visur ir visada. Reginių, veiksmo, pasakų. Politika nesispyrioja ir duoda tai, ko liaudis nori. Todėl ji tapo globaliu istorijų pasakojimu, laiko “stūmimo” įrankiu, masišku spektakliu, pakeitusiu mitologiją, „išmislus“ apie nebūtus tolimus kraštus ir keistus padarus ar netgi paprastus buitiškus gandus. Jau nebereikia žiūrėti pro kaimyno tvorą, idant atrastum kokią mažytę sensaciją. Visus naktinius tautos lyderių baltinius jums prieš nosį su malonumu išdžiaustys spauda, televizija, o ir patys politikai nesibodės parodyti savęs įvairiais rakursais. Jau nebereikia kurti drakonus žudančių riterių, didvyrių, kovojančių už gėrį bei tiesą. Įsijunkite žinias – ten prieš blogio ašį kumščiu mosuoja didžiavyris G.W.Bushas (Dž.Bušas), su parsidavusia valdžia iš visų jėgų kovoja don kichotas Šustauskas, o jei pageidaujate aštresnių pojūčių – tikėkitės, kad parodys karingai nusiteikusį Žirinovskį.
Politika šiandien tiesiog pasiduoda paprasčiausiems žiniasklaidos dėsniams. Naujiena yra tik tai, kas labai nauja, labai bloga, arba labai pikantiška. Visa kita – medžiaga užpildyti eteriui tarp šių dalykų. Todėl niekam neįdomus faktas, jog pavyzdžiui priimtas naujas įstatymas. Bet jei fotogeniškas opozicionierius piktu tonu pareikš, kad įstatymas blogas, o jį “prastūmę” asmenys korumpuoti – tai jau visai kitas reikalas. Nors, be abejo, dar geriau, jei skirtingas barikadų puses atstovaujantys oponentai apsikumščiuotų tiesioginiame eteryje.
Dar dabar atmenu, kaip kadaise suglumau vieno iš tautiškumo bei laisvės simbolių poeto Justino Marcinkevičiaus senoje rinktinėje atradęs eilėraščių ciklą tokiais savitais pavadinimais – “Leninas kalba”, “Leninas dirba” (“Jam nėr kada stovėt ant pjedestalo,/ bibliotekų lentynose ilsėtis, – /jam reikia ginčytis, įrodinėti savo, /su rutina už vieno stalo sėstis”). Tačiau suglumęs buvau neilgai, prisiminęs, kokiomis aplinkybėmis atsirado šie “perliukai”. Tuomet politika diktavo kultūrai, kaip ir ką daryti. Šiandien viskas, rodos, kiek kitaip. Režimo transformacija sukėlė ir šio santykio metamorfozę: jau ne eilės Leninui, o Leninas eilėms. Demokratijoje politika šoka pagal kultūros dūdelę. Ji tapo kultūros atšaka. Beveik tokia pačia kaip kinas, teatras, cirkas.
Beveik… Tik tiek, kad spektaklyje nusileidžia uždanga. Filmą neišvengiamai nutraukia titrai. Užsiverčia paskutinis knygos puslapis. O politinis šou tęsiasi. Net jei perjungsi kanalą ar protestuodamas paliksi salę. Ir neverta tikėtis užsklandos “Pabaiga…”.
Donatas Bedulskis