Kartą velnias su draugu išėjo pasivaikščioti ir pamatė žmogų, pasilenkusį ir keliantį kažką nuo žemės. „Ką rado tas žmogus“ – paklausė draugas. „Dalelę tiesos“, – atsakė velnias. Draugui paklausus, ar velnio tai nejaudina, šis pasakė: „Ne. Aš leisiu žmogui pasidaryti iš jos tikėjimą.“
Žmogus konstruoja pasaulį, kuriame gyvena, nuolat ieško naujų prasmių ir bando keisti aplinką taip, kad būtų patogu jam pačiam. Visuomenę galima pavadinti tiesiog susiorganizavusių individų visuma. Visą gyvenimą esame vienos ar kitos organizacijos dalis. Organizacijos, kuri leidžia tikėti kažkuo, kas gali būti visai nesuprantama kitam.
Moderni visuomenė klimpsta kultūrinių pokyčių liūne. Galima stebėti beatodairišką siekį išlaisvinti socialinį gyvenimą iš bet kokių tradicijos ir papročio varžtų. Kaip rašo A. Giddensas, svarbiausia jau ne kaip išgyventi, o kaip gyventi, esminiai tampa saviraiškos klausimai. Nieko nestebina galimybė bet kada pasirinkti naują religiją, pasaulėžiūrą ar ištisą gyvenimo stilių. Nelieka nepajudinamų etinių normų.
Tačiau ne visiems didžiausia vertybė yra jos nebuvimas. Pamėginę atitrūkti nuo visa apimančios modernybės, pasaulį galime lipdyti iš tradicijos ir nekintančių vertybių. Paradoksalu, tačiau tai padaryti gali padėti organizacija.
Nelengva kalbėti apie studentų korporacijos vaidmenį šiame potradiciniame kontekste. Nelengva visų pirma dėl to, jog kiekvienam korporacija reiškia kažką kita: moralinis ugdymas, tradicijos svarba, ypatinga bendruomenė, taisyklės, simboliai ir atributai, pilietiškumas, įtaka visuomenei, vieningumas, pasitikėjimas, savita struktūra, bendrumo jausmas, patriotizmas, politinio proceso dalis, uždarumas, siekis suprasti ir pajausti, noras matyti žmogų kitaip.
Žmogus, jo savivoka bendruomenėje bei tos bendruomenės suvokimas nuolat keičiasi. Kartu keičiasi ir korporacija. Išlikdama tvirta, nekintančias vertybes saugančia ir skleidžiančia šaknimi postmodernios, kiekvieną konservatyvų elementą linkusios atmesti visuomenės dirvoje.
Gyvenimas – rimtas dalykas, bet kartu ir žaidimas. Viena iš žmogaus esmių yra homo ludens – žaidžiantis žmogus. Korporacija – viena žaidimo formų. Forma, kurią pajausti ir suprasti sunku. Ar gali prigyti, sudygti ir vešėti tradicija potradicinėje visuomenėje, parodys ateitis. Ir priklausys tik nuo to, ar tikėsime. O šiandien reikia kurti, jei jau radome dalelę tiesos.
Martynas Zapolskis
Labai patiko. Prieš kiek metų rašyta, o taip aktualu ir šiandien, įdomu skatyti. Jaudina…
Ačiū, Martynai.