Ar islamas – karinga religija?

Tarti, kad prievartos ir smurto, kitaip tariant, karingumo, šaknys glūdi religijoje, būtų šiurkštus neadekvatumas. Religija ir jos išpažinėjai ne visada yra tas pats. Religija gali egzistuoti ir iš tikrųjų egzistuoja nepriklausomai; jos sekėjai, skaitydami šventuosius tekstus, semiasi idėjų ir konstruoja savo požiūrį į ją. Tai itin akivaizdu kalbant apie islamą: nesant formalaus aukščiausio autoriteto instituto, islame trūksta mechanizmo, kuris leistų musulmonams apibrėžti, kas yra tikrasis islamas, o kas ne. Tačiau tai neužkerta kelio įvairiausių musulmonų bendruomenių nuolatinėms pastangoms vis iš naujo apsibrėžti „tikrąjį“ islamą. Politiniu–ideologiniu aspektu tai reiškia, kad konkuruojančios grupuotės skelbia savo islamo versiją kaip teisingiausią, atmesdamos priešininkų versiją kaip iškraipytą ir neteisingą.

Tad kalbant apie prievartą ir smurtą, religija savaime negali būti karinga ar taiki – karingi ar taikūs gali būti tik jos išpažinėjai. Tiesą sakant, tos pačios religijos išpažinėjai tuo pačiu metu gali būti karingi ir taikūs, atsižvelgiant į aplinkybes. Vis dėlto nuomonė apie religijos dogmas paprastai susidaroma remiantis pamatiniais tos religijos tekstais.

Islame tai – Koranas ir pranašo Mahometo Suna (Mahometo biografija bei jam priskiriami veiksmai ir pasisakymai). Nepaisant to, kad islamo religija nėra vieninga – per jos istoriją buvo (ir yra) įvairių islamo (minties) srovių (keturios pagrindinės sunitinės ir antra tiek šiitinių), Korano tekstas, su smulkiais ir nereikšmingais pakeitimais, išliko toks pats per visus keturiolika amžių.

Korane apstu eilučių, kuriose kalbama apie prievartą. Be kita ko, jame aprašyta prievarta, nukreipta prieš nemusulmonus. Korane yra eilučių grupė, bendrai vadinama „ajatul-qital“ – kovos eilės, kurios bene artimiausiai atitinka tai, kas tapatinama su „islamo karingumu“. Šios eilės paprastai tiek musulmonų, tiek nemusulmonų yra įtraukiamos į platesnę džihado sampratą, nors Korane džihadas jomis neapsiriboja.

Etimologiškai daiktavardis džihad reiškia „pastangas, kovą, priešinimąsi“ ir kilo iš veiksmažodžio džahada, kurio pagrindinė reikšmė yra „dėti pastangas“. Islamo teisine–religine prasme šis terminas turi daug reikšmių, kurias visas būtų galima apibūdinti viena bendra sąvoka: „Pastangos vardan Dievo, atiduodant visas jėgas“. Kai kurios reikšmės kilo iš Korano (tokios eilutės kaip: 25:52, 9:20, 9:81, 22:78, 29:69, 61:11, ir t.t.), kitos buvo suformuluotos remiantis Suna. Yra dvi pagrindinės šio termino reikšmės: 1) kova, stengiantis įveikti savo trūkumus tampant tikru dievobaimingu musulmonu. Musulmoniškoje tradicijoje tai vadinama „didžiuoju džihadu“ (al–džihad al–akbar); 2) fizinė kova, nukreipta į išorę (ekstravertiška), prieš tuos, kurie priešinasi islamo principams ir dogmoms. Tai – „mažasis džihadas“ (al–džihad al–asghar). Kitaip tariant, džihadas gali būti individualus-asmeninis (apsiribojantis individu) arba visuomeninis (įtraukiantis tam tikras socialines grupes ar net visą visuomenę).

Pats Korano tekstas, be jokios abejonės, yra pagrindinis interpretacijų šaltinis visiems, kurie yra įsitraukę į diskusiją apie džihadą ir jo ryšį su prievarta. Abdula Jūsufas savo plačiai vartojamame angliškame Korano vertime mėgina atskirti kovojimą (qital) ir stengimąsi (džihad): jis nustoja painioti šiuos du žodžius, taigi sąmoningai ar ne suteikia džihadui „taikią“ prasmę. Iš tiesų arabiškame Korano tekste džihadas nėra visiškai sulyginamas su ginkluota kova ar kokia kita prievarta. Kita vertus, Korane išsamiai kalbama apie qital. Qital ne tik yra leidžiamas, bet ir liepiamas (2:216: „Kovojimas (qital) yra prisakytas jums, nors jums tai gal nepatinka. Vis dėlto gali būti, kad jums nepatinka tai, kas yra gerai jums, ir patinka tai, kas nėra jums gerai. Dievas žino, o jūs nežinote“), taigi tam tikros sąlygos visada turi būti įvykdytos.

Šios sąlygos yra išsamiai išdėstytos devintajame Korano skyriuje: nusikaltimams ir priešiškumui prieš musulmonus turi būti priešinamasi, jei reikia – net ginkluota kova; reikia kovoti tik su priešininkų kovotojais, tuo tarpu civilių (pagyvenusių žmonių, vaikų, moterų, vienuolių ir dvasininkų) reikia pasigailėti; kova turi būti nutraukta, kai tik priešai baigia kovoti; priešams, kurie paklūsta musulmonų valdžiai, turi būti suteiktos tam tikros teisės, mainais į tam tikras pareigas; sudarytų paliaubų reikia laikytis, ir taip toliau. Korane itin šlovinamas islamo kovotojas (qatil), o mirusieji kovotojai (maqtūl) iš Dievo gauna milžinišką atlygį. Taigi qital yra dorybingas veiksmas Dievo akyse, kaip tvirtinama daugelyje Korano eilučių. „Kovojimo eilės“ dažniau sutinkamos Medinos laikotarpio, kuriame iš tiesų buvo daug daugiau prievartos ir smurto nei Mekos laikotarpiu, skyriuose. Vis dėlto ryšys tarp qital ir džihado lieka neaiškus visame Korane. Bet kokiu atveju jame daugiau kalbama apie džihadą, nei vien apie qital – ginkluotą kovojimą.

Chadysų rinkiniuose (ypač al-Bukhari ir Muslim rinkiniuose, dėl kurių autentiškumo musulmonams mažiausiai kyla abejonių) kovojimas dominuoja visuose džihado skyriuose. Juose daugelis Mahometo karinių ekspedicijų traktuojamos kaip džihadas (džihad al-asghar prasme). Chadysų rinkiniuose mudžahidais (tais, kurie įvykdo džihadą) tiesiog žavimasi: keliuose chadysuose pasakojama, kad Mahometas yra pasakęs, jog mudžahidas yra geriausias tarp žmonių. Taip pat rašoma, kad pranašas yra pasakęs: „Kankinys (šahydas) iš Dievo gauna šešis gerus dalykus: jam atleidžiamos jo nuodėmės nuo pat pirmo jo kraujo lašo praliejimo, jam yra „parodoma“ jo buveinė rojuje, jis yra apsaugotas nuo bausmės kape, jis yra apsaugotas nuo paties didžiausio teroro, jam ant galvos uždedama garbės karūna su rubinu, kuri yra geriau nei pasaulis ir visa, kas jame yra, jis veda septyniasdešimt dvi skaisčias mergeles, didelėmis rudomis akimis, ir tampa septyniasdešimties giminaičių užtarėju“.

Atlygis už džihadą, kaip pažadėta islamiškuose šaltiniuose, yra daug didesnis, palyginti su kitais atlygiais, gaunamais už kiekvieną kitą veiklą, kuria gali užsiimti musulmonai. Kovojimas vardan Dievo yra trečias „geriausias poelgis“ po meldimosi ir buvimo geram bei paklusniam savo tėvams. Sachych al–Bukhari ir Sachych Muslim rinkiniuose yra chadysas, kuriame Mahometas teigia, kad jis yra įsakęs (musulmonams) kovoti (qatala) prieš žmones tol, kol jie nepatvirtins, kad nėra kitų dievų, išskyrus Dievą (Allah) ir kad Mahometas yra Dievo pasiuntinys“ Taigi chadysų rinkiniai, atrodo, pritaria bent jau tam tikram smurtui kaip dorybingam ar net privalomam.

Dėl Šventojoje musulmonų knygoje bei pranašo Sunoje randamų apie smurtą palankiai kalbančių eilučių ir institucionalizuotos monopolijos į jų interpretaciją nebuvimo, islamas tapo neapsaugotas nuo kraštutinių interpretacijų, garbinančių ne tik gynybinę, bet ir puolamąją prievartą, prilygstančią terorizmui plačiausia prasme. Tai europiečius neabejotinai baugino per visus krikščionių ir musulmonų santykių šimtmečius.

Antai Edwardas Saidas savo knygoje „Orientalism“, išleistoje 1978 metais, įrodinėja, jog europiečiai (ir amerikiečiai) bijojo ir tebebijo islamo nuo pat šios religijos įsitvirtinimo. Europiečiai esą islame įžvelgė tik karingumą ir grėsmę, visų pirma krikščioniškajai Europai. Saidas tikina, jog tokia baimė yra nepamatuota, nes ji grindžiama pačių europiečių susikurtu absoliučiai klaidingu ir ydingu grėsmingo islamo įvaizdžiu – fantomu. O musulmonų karingumą Saidas „nurašo“ savigynai kolonializmo ir imperializmo akivaizdoje.

Visiškai priešingoje dvasioje 1994 metais įtakingas tarptautinės politikos žurnalas Foreign Affairs išspausdino Samuelio Huntingtono straipsnį „The Clash of Civilizations“, kuriame, be kita ko, autorius teigia kylant didžiulę realią islamo grėsmę. Anot Huntingtono, islamas yra natūraliai priešiška (ekspansyvi ir karinga) krikščioniškam (vakarietiškam) gyvenimo būdui sistema, kuri savo savastimi siekia sunaikinti krikščionišką (Vakarų) pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą.

Atsakinguose pasaulio akademiniuose sluoksniuose atsakant į užduotąjį klausimą stengiamasi vengti tokių ekscentriškų (kaip Saido ir Huntingtono) generalizacijų: islamo baimės klausimas nesumenkinamas, tačiau ir grėsme jis neskelbiamas, o dėmesys veikiau atkreipiamas į atskiras islamo formas, apraiškas bei interpretacijas.

Atsakymas į klausimą, ar islamas yra karingas (o tai reiškia ir potencialią grėsmę) negali būti vienareikšmiškas. Mėginant į jį atsakyti visuomet pravartu aiškiai suvokti, apie kurią islamo formą kalbama – legalistinį, mistinį ar liaudies. Kiekviena iš šių formų turi begalę savų atspalvių, kurie neretai iš esmės lemia bendruomenės narių požiūrį į tokius dalykus kaip smurtas. Žinoma, daugelis jų remiasi Koranu bei Suna. Bet, kaip buvo parodyta aukščiau, šie abu tekstai yra gana pažeidžiami, ir piktavaliai dažnai jais naudojasi savo amoraliems tikslams bei veiksmams pateisinti.

Islamą matyti kaip grėsmę pasauliui, ar konkrečiai Vakarų kultūrai, reikštų redukuoti sudėtingus civilizacinius procesus, vykstančius nūdieniniame pasaulyje, į primityvią vertybinę binarinę opoziciją, kur vienas narys turėtų teigiamo ženklo krūvį, o antrasis – neigiamo. Grėsmės įvaizdžio pakeitimas dialogo būtinybės akcentavimu būtų daug produktyvesnė žiūra į tarpreliginių ir tarpkultūrinių santykių problemas. O grėsmės šešėlio atsikratyti padėtų adekvatesnis susipažinimas su islamo religija bei jos veiktomis ir formuotomis kultūromis. Tą ir kviečiu daryti.

Dr. Egdūnas Račius

4 atsiliepimai apie straipsnį “Ar islamas – karinga religija?

  1. mielasis,
    kviečių apsilankyti svetainėje http://www.whatthewestneedstoknow.com/
    vienas iš filmo „islam: what the west needs to know“ dalyvių yra buves „piktavalis“. Jis labai nedviprasmiškai komentuoja „kovas už Alahą“ : „what part of „kill the infidels“(chadysas) do the westerners don’t understand?“
    taip pat filme aiškiai argumentuojama, kad islamas- nėra religija asmeniniam naudojimui, islamas yra politinė sistema, nurodanti net tik, kaip vesti, valgyti, rengtis ir melstis(beje tik arabiškai), bet ir kokį kultivuoti požiūrį į valstybę, užsieniečius, kitatikius, kariuomenę, jaunimą ir moterys. Beje musulmonų kalendorius prasideda nuo dienos, kai Mohamedas tapo valstybės ir kariuomenės vadu (visai ne nuo gimimo ar Dievo pirmojo apsireiškimo).
    Natūraliai kilo klausimas, kuo islamas skiriasi nuo komunizmo ir nacizmo?
    Jokios smurtą pateisinančios sistemos neremsiu. Net jei jį pateisintų tik viena, bet dar veikianti protus „šventa“ eilutė.
    O kas liečia „tarpkultūrinį dialogą“ – manyčiau, jog tai būtų beprasmiška veikla, kadangi chadysuose aiškiai pasakyta, kad meluoti siekiant apsaugoti Alaho vardą yra leistina.

  2. Ponas Racius, kaip ir dera „besaliskam mokslininkui“ stengiasi surasti „neutralia pozicija“ ir payteikti „subalansuota poziuri“. Faktas tas, kad islamo radikalai semiasi viso savo „ikvepimo“ is tu paciu „pazeidiamu radikalioms interpretacijoms“ islamo tekstu. Niekas negali paneigti akivaizdaus fakto kad tuose tekstuose yra sankcionuojama prievarta. Vadinasi teroristines organizacijos ir ju motyvacija remiasi islamo mokymu, tai nera kazkokie „piktavaliai“ kurie pripaiso islamo mokymui tai ko jame nera. Tuo tarpu krikscionybes ivykdyti zveriskumai (kryziaus karai, inkvizicija, persekiojimai ir kt) niekada nebuvo sankcionuoti Kristaus mokymo.
    Sutinku su autoriaus mintimi kad reikia moketi atskirti religija ir jos ispazinejus. Be abejo yra daug „kulturiniu“ musuomonu kurie yra gime ir uzauge toje kulturoje, taciau nepkaktikuoja agresyvaus radikalaus islamo. Kita vertus, sie zmons yra labai lengvai pazeidziami agresyvioji islamo ispazineju sparno, vyksta musulmonu „radikalizacija“ ka mes dabar akivaizdziai stebime pasaulyje. Nuosirdus islamo ispazinejai yra labai neatsparus siai radikaliacijai, buten del to fakto kad radikalus poziuris yra neatsiejamas nuo islamo. Ponas Racius teisus, kad reikia skatinti nuosaikuji (liaudies, kulturini, mistini, intelektuauji etc.) islama, dialoga su juo, taciau visada reikia tureti omanyje kad radikalusis islamo sparnas siuolaikiniame pasaulyje stipreja, nuosaikieji musulmonai jam lengvai pasiduoda ir trai neabejotinai kelia gresme Vakaru civilizacijai ir jos ispuoseletoms vertybems.

  3. keisciausia tai kaip zmones kurie pasimete savo gyvenime aukojasi del vardo alachas ir tik tie kurie neturi ka prarasti ! o tokie valdantieji kaip arabijos elitas ar kitu saliu elitai jie tik blet suda mala – gyvena jau dabar susikurtame danguje siuo metu imdami visus malonumus is gyvenimo ir valdydami manipuliuodami savo valdzia ir ziauriais istatymais !!!!!!!!!

  4. Ačiū Dievui. Esu musulmonas.
    1. Jei Jėzus yra Sūnus ir Dievas yra Tėvas,
    motina, broliai ir seserys, net jei jo senelis ir senelė / močiutė taip pat zorundadır.b reiškia, kad ji turėtų būti begalinis skaičius dievų geliyor.imkansızdır.tanr yra / yra tektir.b Dievą.
    2. Pranašas Jėzus nemirė, jis gyvena taip, tarsi Dievo pusėje kaldırıldı.zat, kad Dievo sūnus mirė už dievų gali mirti demektir.imkansızdır.tanr / Dievas yra nemirtingas.
    3. Visi žmonės yra nekalti be nuodėmės. Ar jūs šaudate gentaro antspaudą, kai jie nėra nusidėjėliai? Ar galėtum paskelbti kaltinimą dėl to, kad gimė nusikaltimas, ir jį įkalinti? Bet nuodėmingas nusidėjėlis yra nusikaltėlis, kuris yra kaltas dėl nuodėmės ir bausmės.
    4. degs pragare mainais už nuodėmę yra apgailestauju atgailą prieš mirtį yra gerekir.hiçb atleidimą iš Dievo gyvas – su kunigais-įskaitant Dievo, jei žmonės tarp vien giremez.günah Dievo affeder.günah mirties bausmės mirs kaip tik dirbti bet gyvą nuodėmę.
    5. Mes galime patekti į cennete, atgailaujant, išperkant, garbindami, laikydamiesi Dievo įsakymų ir vengdami draudimų.
    6. Jėzus prieš Teismo Dieną bus nusileisti į pasaulį ir netikėlius, dajjals kovojo nugalėti ir Islamas dominuos pasaulyje.
    7. Musulmonai tiki Allaha, taip pat Isaiah. Krikščionys ir žydai netiki. Dievas yra vienintelis Dievas. Tai nieko konkrečiai tėvui, motinai, sūnui ar žmogui.
    8. Ar ankstesnių konstitucijų galiojimas (Biblija, Tora, psalmės) buvo nustatytas po paskutinės Konstitucijos konstitucijos? NENAUDOKITE …
    9. Kiekvienas nekalti musulmonai ir musulmonai tarsi įvesti arba gyvena doğar.müslüman girebilir.cennet dangų su Dievo valia, kol jis mirė atėjo visos žmonijos ir aš umabilir.isla yra vienintelis būdas išganymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.