Santykiai tarp kalbų: išversti, verčiami, praversti lietuviai

Sakoma, kad savo šalies literatūrą išmanai tiek, kiek domiesi užsienio autorių kūriniais. Galimybė jais domėtis yra neatsiejama nuo vertimų kultūros ir vertėjų triūso. Juk versti kny­gas – tai tiesti tiltus tarp šalių, žmonių, tautų. Visgi tie tiltai gali pradėti trūkinėti, o ties kažkuria vieta ir visai sugriūti. Kalbos nėra iki galo aiškios ir logiškos sistemos. Negana to, jos nuolat kinta. Dėl to nei tobulas vertimas, nei tobula vertimo programa yra neįmanoma.

Apie tai, kokius literatūrinius tiltus tiesia Lietuva ir kaip jai pavyksta įveikti barjerus, buvo diskutuota ir šio Post Scriptum numerio redakcijos inicijuotoje paskaitoje apie lietuviškus vertimus. Renginyje daly­vavo Tarptautinių kultūros programų centro skyriaus „Lietuviškos knygos“ koordinatorė Kotryna Pranckūnaitė bei poetas, vertėjas, eseistas Eugenijus Ališanka, kurio kūriniai ypač dažnai verčiami į kitas kalbas.

Bet visų pirma būtina aptarti pačią vertimo problematiką. Jos kontekste lietuviškų vertimų žinios tampa kur kas vertingesnės.

Apie vertimus

Dėl kalbų nesistemiškumo ir ryškių skirtumų tarp jų, neretai kyla klausimas, ar vertimas įmanomas apskritai. Literatūros kūrinys gimtąja kalba skaitytojui sukelia kito­kius jausmus bei asociacijas nei skaitant knygą užsienio kalba. Ar tai, kas paslėpta tarp eilučių, pradingsta kūrinį išvertus?

Į šiuos klausimus atsakymo ieškojo D. Bellosas knygoje „Ar tai žuvis tavo ausyje?“. Anot jo, vertimas neprieštarauja tam, kad yra dalykų, neišreiškiamų kalbà. Svarbiausia yra apsibrėžti, kas jis yra (prasmės perteikimas kitais žodžiais arba atitikmens suradimas) ir kas jis nėra. Tiksliau sakant, svarbu ir tai, kas lieka už vertimo ribų, ko nemėginama versti. Emocijos, sukeltos literatūros kūrinio, yra individualios ir jų dažniausiai neįmanoma išsakyti ar įvardinti. Išreiškiamumo ak­sioma, kuria remiasi vertimas, teigia, kad tai, kas ne­gali būti išreikšta kalba, yra už vertimo ribų. Individualus teksto suvokimas būtent ir yra už išreiškiamumo, taigi ir už vertimo ribų. Tai ypač aktualu kalbant apie poeziją. Kūrinio poetiškumas siejamas su ryšiu tarp žodžių skambesio ir suke­liamo jausmo. Verčiant poeziją labai sudėtinga (jei apskritai įmanoma) šį ryšį išlaikyti. Tačiau jeigu jis origi­nalioje kūrinio versijoje ir išverstame tekste skirsis, tai nereiškia, kad poezija bus prastesnės kokybės. Bus išversta viskas, kas gali būti išreikšta žodžiu.

Kitas problematiškas aspektas yra teksto prasmės įvairiapusiškumas. Prasmę lemia kontekstas: ji priklauso ne tik nuo ištartų žodžių reikšmės, bet ir nuo situacijos, ištariančiųjų tapatybių bei jų tarpusavio ryšio. Dėl skirtingo konteksto nė vienas pasakymas, net toje pačioje kalboje, nėra toks pats. Kadangi vertėjas negali žinoti visų aplinkybių, kurias turėjo omenyje knygos autorius, jis niekada negali būti visiškai tikras, ar išversta „teisingai“. Taigi, nėra tik vertimo ir tik vertėjų, nes vertėjai visuomet palieka savo žymę kūrinyje.

Apie lietuviškus vertimus

Ar egzistuojanti nuomonė, kad lietuviai rašo tik sau reikalingus ir suprantamus kūrinius, yra tiesa? Ar mažos šalies literatūra gali sudominti didžiąsias pasaulio kultūras? O galbūt daug kas priklauso nuo politikos ir reklamos?.. Nors Lietuva maža šalis, jos literatūra yra didelė ir turtinga, o kūrybiniai horizontai – platūs. Tačiau reikia pripažinti, kad vien kokybiškos literatūros vertimams nepakanka. Kaip teigia K. Pranckūnaitė, tam, kad lietuviškus kūrinius norėtų skaityti kitose šalyse, reikia įdėti daug darbo. Vienas tokių darbų – nuolatinis dalyvavimas knygų mugėse. Didžiausios pasaulyje Frankfurto knygų mugės šūkis: „Kiekvienas vyksta į Frankfurtą, nes visi vyksta į Frankfurtą“ parodo, koks svarbus yra dalyvavimas, siekiant įsitvirtinti literatūros pasaulyje. Dėl to Lietuva, 2002 metais gavusi pasiūlymą atvykti į šią knygų mugę, neatsisakė ir vienintelė iš Baltijos šalių suskubo ruoštis. Dvejus metus trukusio intensyvaus darbo re­zultatas – sėkmingas pasirodymas, kurį rodo gausus užsienio spaudos ir vertėjų susidomėjimas. Galima teigti, jog būtent šis renginys lietuviškų kūrinių sklaidai buvo esminis lūžis. Tuomet pritrauktas užsienio leidyklų dėmesys per 10 metų tik išaugo.

Tačiau literatūros sklaidą skatinti galima ir kitais būdais. Ją būtų sunku įsivaizduoti be vertimų skatinimo programų. Klaidinga nuomonė, jog jos reikalingos tik mažoms šalims. Kaip pavyzdį galima pateikti Goethe‘s instituto vokiškos literatūros rėmimo programą, teikiančią užsienio leidykloms finansinę paramą grožinės ir mokslinės literatūros kūrinių leidybai bei skatinančią šalies kultūros sklaidą. Lietuva taip pat turi savo vertimų skatinimo programą, kurioje gali dalyvauti užsienio šalių leidyklos, norinčios išleisti lietuviškus grožinės literatūros kūrinius. Ja dažniausiai susidomi mažos užsienio leidyk­los, kurios neturi finansinių galimybių išleisti norimą kūrinį. K. Pranckūnaitė pastebi, jog jei paramos leidykla negauna, kūrinys paprasčiausiai nebūna išleidžiamas. Būna atvejų, kad paramos prašo ir užsienio leidyklos ar universitetai, kurie nori išleisti negrožinę literatūrą ar akademinius/mokslinius veikalus. Tačiau tokių veikalų situacija šiandien, deja, yra liūdna. Nors kokybiškos negrožinės lietuviškos literatūros yra pakankamai, tačiau lietuviškoje vertimų skatinimo programoje parama tokiai literatūrai nėra numatyta. Visgi reikia pripažinti, kad ši programa yra be galo svarbi ir suteikia daug galimybių lietuvių kalbos nemokan­tiems žmonėms susipažinti su lietuviška literatūros tradicija.

Kokios šalys domisi šia tradicija? Lietuvišką literatūrą supranta ir domisi ne vien kaimyninės šalys, nors E. Ališanka pastebi, kad didesnis domėjimasis kaimyninių šalių literatūra Vidurio Rytų Europoje egzistuoja. Istorijos bendru­mas, tam tikros situacijos ar konkrečios detalės, kaip vaikystės filmai, kultūriniai kontekstai, kuria artumo jausmą ir leidžia vieniems kitus geriau suprasti. Kita vertus, tam tikras kiekvienos tautos ar regiono literatūros unikalumas taip pat kelia susidomėjimą. Tai puikiai iliustruoja greitai Irane pasirodysianti lietuvių poezi­jos rinktinė „Nei žuvėdra, nei žvaigždė: lietus, tik lietus“, kurioje bus išspausdinti XIX a. lietuvių poetų kūriniai. Ir tai nėra vienintelis tolimų kraštų vertimų pavyzdys – lietuviška literatūra domimasi tiek tolimesniuose Europos užkampiuose, tiek už Atlanto. Nuomonė, jog lietuviai kuria tik „sau“, t.y. lietuviška literatūra sunkiai suprantama ir neįdomi didelėms šalims, yra tiesiog stereotipas, kurio mes kažkodėl niekada nebandėme sulaužyti. Atrodo, lietuviškiems vertimams nieko netrūksta, o mums – tik truputį pasitikėjimo savimi ir optimizmo.

Ugnė Bartašiūtė

2 atsiliepimai apie straipsnį “Santykiai tarp kalbų: išversti, verčiami, praversti lietuviai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.