Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida – „objektyvumo“ tinkluose

„Tamsa pasitraukia
ir paukštis pakyla…“

„Objektyvumas“ tapo žinia-sklaidos vertybe tik XX a. pradžioje, visuomenei pirmą kartą susidūrus su karinės propagandos mašina, sako sociologas Michael Schudson, dėstantis vienoje prestižiškiausių pasaulio žurnalistų mokyklų Kolum­bijos universitete. Tuo laiku gimė ir nauja specialybė – „viešieji ryšiai“ (populiariai vadinami “PR”, t.y. public relations), kurios esmė yra pateikti faktus, siekiant sąmoningai manipuliuoti visuomenės nuomone. Štai tuomet ir iškilo “objektyvu­mas”, kaip savotiškas žurnalistinis/ mokslinis metodas atskirti faktus nuo jų vertinimo ir tikrą žurnalistiką nuo propagandos. Iki tol žurnalistai paprasčiausiai šventai tikėjo savo sugebėjimu atrasti tiesą ir ją pateikti skaitytojams. Tuo tikėjo ir jų skaity­tojai. Tačiau tiesos religiją pakeitė tikėjimas objektyvumu, arba, anot M. Shudson, „pasitikėjimas „faktais“, tuo pačiu nepasitikint „vertinimais“, ir pasiryžimas juos vieną nuo kito atskirti“. Tačiau nuosaikus tikėjimas objektyvumu neturėtų peraugti į fanatizmą ar ligą, kaip, rodos, yra nutikę Lietuvoje.

Cenzūros „tamsa“ ir neobjektyvūs „paukščiai“

Lietuvos visuomenė, anot ge­rai žinomo žurnalisto Žyginto Pečiulio, serga „objektyvumo liga“. Visuomenėje vyrauja supratimas, kad žiniasklaida privalo pateikti informaciją, nesuteptą vertinimų, neiškraipytą žurnalisto vertybinių pažiūrų ar redakcijos politinės pakraipos. Matyt šios ligos priežastis – sovietinė patirtis, kai oficiali spau­da buvo iš esmės propagandinė, pripažįstanti tik vieną „tiesą“. Gali­ma tik įsivaizduoti, kokią euforiją kėlė pirmųjų alternatyvių Sąjūdžio leidinių pasirodymas. Atgimimo lai­kais žiniasklaida galėjo girtis turinti milžinišką visuomenės pasitikėjimą, nebūdingą išsivysčiusioms demokratinėms šalims. Ir tai, matyt, siejosi su nepaprastu tikėjimu žiniasklaidos pateikiama „tiesa“, kaip atsvara valdžios peršamai „tiesai“.

Štai apie pirmajį nepriklausomą dienraštį Lietuvoje „Respubliką“ profesorius Povilas Gylys rašo, kad „įveikiant tiesos monopolį, <> kurį palaikė tarybinė žiniasklaida, „Respublika“ įnešė naujų vėjų. Tai buvo laisvo žodžio, laisvos minties gai­vus vėjas, tai buvo vienas pirmųjų žingsnių į pliuralistinę visuomenę. Buvo galima sutikti, buvo galima nesutikti su tuo, ką tuo metu rašė „Respublika“, svarbu, kad skaitytojas turėjo pasirinkimą“.

Visgi paradoksalu tai, kad Sąjūdžio spaudą sunku būtų pavadinti „objektyvia“. Ji buvo tikrąja to žodžio prasme tendencinga ir ideologizuota, su aiškiai išreikšta politine pozicija. Tačiau kadangi ši pozicija atitiko daugumos požiūrį, tad šališkumas buvo suvokiamas kaip teigiamas dalykas. Toks ir buvo. Juk būtent todėl, kad alsavo išskirtinai Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos idėjoms, ji ir įnešė pliuralizmo į vienmatę sovietinę žiniasklaidą. Ne­banaliai skambėjo tuomet žodžiai „tamsa pasitraukia ir paukštis pa­kyla“, nes tik pasitraukus cenzūros „tamsai“, iš tikrųjų galėjo plunksnas pakedenti pirmieji nepriklausomi spaudos „paukščiai“.

Tarp antisemitizmo ir juodo pesimizmo

Deja, šiandien tie nedrąsūs paukštukai jau spėjo išaugti į dideles ir riebias žiniasklaidos vištas-perekšles, kurioms ne vienas mintyse ar viešojoje erdvėje linki bankrutuoti. Iš tiesų, nors turime laisvą spaudą ir žodžio laisvę, negalime pasigirti turintys kokybišką spaudą. Minėtoji „Respublika“ paskutiniu metu la­biau asocijuojasi su antisemitizmu ir šovinizmu nei su „laisva minti­mi“. Dienraštis, nepriklausomybės pradžioje tiesiogiai nukentėjęs dėl demokratijos ir spaudos laisvės (kai dėl savo tiriamųjų straipsnių buvo nušautas Vitas Lingis), paskutiniu metu, deja, dažniau sulaukia viešo žurnalistų organizacijų pasmerkimo.

„Lietuvos rytas“, irgi anksti ir sėkmingai įsiliejęs į nepriklauso­mos žiniasklaidos chorą, turi kiek kitokių problemų. Visų pirma, šis leidinys niekaip neatsikrato ko­munistinio šleifo – jo internetinis puslapis programišių dėka netgi pasiekiamas komjaunimotiesa.lt adresu. Tačiau redakcija dėl to, ro­dos, pernelyg nesuka galvos, gal tikėdamasi, kad pavyks atkartoti „Tarybinių dešrelių“ populiarumo fenomeną. Visgi didesnė „Lietuvos ryto“ bėda ta, kad, anot tyrimų, net penktadalis viso laikraščio turinio yra „negatyvaus emocinio atspalvio“ ir net apie 10 proc. jame užima kriminalinės naujienos. „Lietuvos rytas“ aplenkia tiek „Respubliką“, tiek ir kitus leidinius savo „juodųjų“ publikacijų skaičiumi. Rimtesnei politinių ar socialinių reiškinių analizei vietos jame retai atsiranda.

Aišku, šie du leidiniai dar nėra visa Lietuvos žiniasklaida, tačiau ben­dras tendencijas, deja, gana neblogai atspindi. Visgi nereikia skubėti skelbti žiniasklaidai nuosprendžio – esą visos bėdos kyla iš to, kad laikraščiai yra nepakankamai „objektyvūs“. Anot filosofo Nerijaus Mileriaus, lietuviškai spaudai trūksta kaip tik ne tariamai „objektyvios“ žinia-sklaidos, o atvirkščiai – „tendencin­gos“, politiškai angažuotos, atvirai deklaruojančios savo poziciją. Ir kalbame čia ne apie tarnavimą tam tikros verslo ar politinės grupuotės interesams, bet apie atvirą pilietinę ir politinę poziciją. Būtent tuo svarbi buvo Sąjūdžio spauda, būtent to labiausiai trūksta ir dabar, nes jokia gilesnė analizė ar pretenzijos formuo­ti visuomenės nuomonę neįmanomos be atviro subjektyvumo deklaravimo.

Nėra čia špiegelių anei ekonomistų

Senose demokratinėse valstybėse atviras redakcijos požiūrio deklaravimas yra būdingas visoms svarbesnėms žiniasklaidos priemonėms. Vakarų Europoje visiškai natūralu, kad laikraščiai palaiko vieną ar kitą ideologiją, o tuo pačiu – ir atitinkamą politinę jėgą. Tarkime, vokiečiai turi liberalųjį „Der Spiegel“ ir konservatyvųjį „Die Welt“, britai liberalųjį-socialistinį „The Guard­ian“ ir tradicionalistinį, visuomet konservatorius remiantį „The Daily Telegraph“. Prancūzai turi kairįjį „Le Monde“ ir dešinįjį „Le Figaro“.

Viena vertus, galime teisintis, jog Lietuvoje gyvena per mažai skaitytojų, kad jie būtų verti turėti savo guardianą, economistą ar špiegelį. Kaip viename interviu sako žurnalistas Edmundas Jakilaitis, šalyje esant „per mažai skaitytojų rinkai“, dienraščiams bei atskiriems žurnalistams neapsimoka sakyti konkrečios ir kategoriškos nuomonės, nes taip jie tarsi atsiribotų nuo dalies visuomenės, atskirtų nuo savęs dalį skaitytojų. Galime teisintis ir kitaip – mūsų žiniasklaida perne­lyg jauna, kad galėtų būti politiškai principinga ir deklaruoti ideologinį angažuotumą. Juk demokratijos su visais privalomais atributais, įskaitant ir kokybišką žiniasklaidą, sukūrimui tikrai neužtenka dvidešimties metų, sakysite. Tačiau prieš pasitenkindami pasiteisinimais, pirma užmeskime akį į kaimyninę Lenkiją.

Laikraštis, „darantis tai, kuo tiki“

Analogiškai kaip Lietuvoje Sąjūdis pagimdė dienraštį „Respubliką“ ar savaitraštį „Atgimimas“, taip Lenkijos Solidarumas 1989 metais įkūrė „Gazeta Wyborcza“ (liet. „Rinkimų laikraštis“). Šiandien tai populiariausias šalyje kokybinis (taigi analizuojantis, ne vien tik in­formuojantis) dienraštis. Antras po tabloidinio, sensacijų besivaikančio leidinio „Fakt“ (liet. faktas. Jau kiek pasako vien pavadinimas!).

„Gazeta Wyborcza“ redakto­rius Grzegorzas Piechota interviu lietuviškajam „Atgimimui“ sako, kad „nuo pat pirmosios dienos tai nebuvo laikraštis, pateikiantis tik fak­tus. Jis buvo skirtas padėti išsikovoti pirmuosius nepriklausomus rin­kimus ir nustatyti pagrindines plėtros gaires šaliai. Nuo pat pradžių turėjome demokratiškos, liberalios šalies viziją, kurioje visi vaikai turėtų vienodą galimybę gauti kokybišką išsilavinimą, visi žmonės – kokybišką sveikatos apsaugą, kad gyventume socialinės gerovės sąlygomis.“

Ideologinio angažuotumo nesle­piantis ir jį argumentuojantis liberalus – socialdemokratinis leidinys už savo atvirą nuomonę kartais susi­laukia ir labai aštrios kritikos. Tar­kime, už savo laikyseną lyčių lygybės klausimu „Gazeta Wyborcza“ kal­tinamas, jog „nori įpiršti perversiškas vertybes lenkų Bažnyčiai“. O dėl požiūrio į lenkų -žydų santykius kar­tas nuo karto yra išvadinamas „žydų penktąja kolona“. Laikraštis nesiekia pateikti vien tik „objektyvių faktų“ – jis aktyviai formuoja visuomenės nuomonę, užsiima socialinėmis ak­cijomis, žodžiu, anot G. Piechotos, „daro tai, kuo tiki“.

Pilietinio sąmoningumo atgimimo belaukiant

Kodėl lenkai turi „Gazeta Wybor­cza“, kuris, žinoma, irgi nėra tobulas, o lietuviai kol kas – nieko panašaus nei kokybės, nei tiražo prasme? Atsakymo į šį, kaip ir į daugumą svarbių Lietuvai klausimų, galime ieškoti Atgimimo laikotarpyje. Lenkiškasis Solidarumas, skirtingai nei mūsiškis Sąjūdis, buvo masinis darbininkų judėjimas „iš apačios“, aktyviai kėlęs socialinius klausimus. Lietuviško Sąjūdžio kontekste to pa­sigendame, nes pas mus labiausiai ak­centuojamas buvo tautinis Atgimimo turinys ir nepriklausomybės sieki­mas, visuomenėje pernelyg daug nesvarstant, kaip iš tikrųjų teks tvarkyti politinį ir socialinį gyvenimą.

Tad ko gi mums trūksta dabar? Gal politinio sąmoningumo, kuris savo ruožtu kyla iš interesų suvo­kimo ir nebijojimo juos išreikšti? Kai pripažinsime, kad negali būti objektyvaus žmogaus, tuomet supra­sime, kad negali būti ir objektyvaus laikraščio. Yra tik sąžiningi, t.y. deklaruojantys savo subjektyvumą, arba nelabai sąžiningi. Rodos, šioje srityje prireiks dar vieno didelio Atgimimo – kylančio „iš apačios“, t.y. sąmoningų piliečių ir kritiškų laikraščių skaitytojų. Gal tuomet pa­galiau pasitrauks lietuviško pasyvumo „tamsa“ ir atsiras kur pamankštinti sparnus jau gerus dvidešimt metų ant laktos pratupėjusiam pilietinės žiniasklaidos „paukščiui“?

Rasa Navickaitė