Vakarų Europos politiniame mąstyme valstybė suvokiama kaip korporacinis kūnas, kurio galva – valdovas. 1651 metų leidimo T. Hobbes „Leviatanas“ titulinis puslapis
Pakilęs į kosmosą, mačiau žemę, upių vagas ir vandenynų linijas, bet nemačiau sienų tarp valstybių. Jurijus Gagarinas (1934-1968)
Pirmojo kosmonauto pastebėjimas atrodo banalus, bet primena svarbų ir dažnai pamirštamą dalyką – politinio žemėlapio kontūrai, skirtingai nei Žemės paviršiaus reljefas, nėra duotybė. Tai žmogaus konstruktas ir, kaip rodo Pietryčių Azijos regiono tradicinis politinis mąstymas, nebūtinas politinio vieneto egzistavimui.
Nereikia pakilti į kosmosą, kad pamatytum „upių vagas ir vandenynų linijas“ – giedru oru žvelgiant žemyn pro lėktuvo iliuminatorių prieš akis taip pat atsiskleidžia geografijos atlase matyti vaizdai. Ten, kur politinės sienos sutampa su gamtiniais „riboženkliais“, jas dar įmanoma atsekti, bet kitur žemėlapiuose taip aiškiai matomų jų kontūrų neįžiūrėsi. O vis tik mūsų mąstyme šios ribos tikros ir tokios svarbios kuriant savą tapatybę.
Tautinės valstybės modelis – vietinis, bet universalus?
Žinome, kad su savo plotais ir lopinėliais Žemės paviršiuje tapatinamės dėl to, kad pasaulyje įsitvirtino tautinės valstybės. Žinome ir tai, kad tautinės valstybės samprata išsirutuliojo Vakarų Europoje tam tikromis istorinėmis sąlygomis – karaliams bandant tapti ne tik nominaliais, bet ir realiais visos savo karalijos suverenais. Vėliau, jau kaip tautos suverenumo išraiška ir kaip modernumo standartas, ta pati samprata įgyvendinta Amerikoje, Rytų Europoje, o po dekolonizacijos – Afrikoje ir Azijoje.
Įprasta sakyti, jog Vakarų Europoje valstybės susiformavo anksčiau už tautas, o Rytų Europoje tautos buvo pirmesnės už valstybes, kurias dar reikėjo „atplėšti“ nuo didžiųjų imperijų (Austrijos – Vengrijos, Rusijos ar Osmanų). Afrikoje ir Azijoje dekolonizacija įvyko jau apibrėžtose teritorijose – daugeliu atvejų apibrėžtose kolonialistinių Europos galybių (jėga ar tarpusavio susitarimais). Nepaisant to, kad tos žemėlapiuose nubrėžtos ribos dažnai neatitiko jokių etninių ar gentinių kriterijų, jos rimčiau nekvestionuotos.
Taigi šiuolaikinis politinis žemėlapis pagrįstas dar iš XVII a. Vestfalijos sutarties kylančia nuostata, jog visos valstybės turi suverenitetą visos savo teritorijos atžvilgiu ir yra lygios tarpusavyje. Tai pamatinis tarptautinės teisės principas, reikalaujantis aiškiai apibrėžti politinių vienetų ir kartu jų suvereniteto, jų teisės galiojimo aprėptį. Tam ir reikalingos pastovios, kaimyninėms šalims priimtinos sienos.
Siena – daugmaž ten, kur plyti kalvos
Tautinės valstybės modelis, valstybę apibrėžiantis kaip tautos, teritorijos ir tautą bei teritoriją kontroliuojančios valdžios sąveiką, universaliu tapo dėl Vakarų hegemonijos – iš pradžių karinės ir ekonominės, o kolonializmui pasibaigus – „minkštosios“ galios. Vis tik tautinės valstybės modelio įsiviešpatavimas pasaulyje nereiškia, jog už Vakarų Europos ribų nebūta kitokių, vietinės kilmės politinio vieneto sampratų. Viena jų šimtmečius iki europiečių įsikišimo sėkmingai egzistavo Pietryčių Azijoje. XVIII-XIX a. kolonialistai britai, prancūzai, olandai ir kiti europiečiai Pietryčių Azijoje susidūrė su jiems neįprastu politinės tikrovės suvokimu, kuriame valstybių sienos neegzistavo.
Tailando tautokūrą tyrinėjantis istorikas Thongchai Winichakul aprašo, kaip įsitvirtinę Birmoje britai pasiūlė Siamo (dabar – Tailandas) karaliui nustatyti tarpusavio sieną. Jiems buvo pasiūlyta ją nužymėti patiems arba pasitarti su vietos gyventojais, kur ta riba galėtų būti. Karališkajam dvarui nuo sostinės nutolusios žemės menkai terūpėjo, o britai širdo, kad „tokiam svarbiam“ jų prašymui Siamo valdžia nerodo deramo dėmesio.
Su britams iškilusia bėda susidūrė ir Indonezijos salyną pamažu kolonizavę olandai – tai rodo antropologo Clifford Geertz perpasakotas anekdotas. Administraciniais sumetimais olandai norėjo nustatyti „aiškią ir amžiną“ sieną tarp dviejų vadysčių Pietų Sulavesio saloje. Tačiau paklaustas, kur ji visad buvo, vienos iš tų vadysčių karaliukas atšovė turėjęs daug geresnių priežasčių kariauti su savo kaimynu nei kažkokios skurdžios, jų valdas skiriančios kalvelės!
Iš tiesų, skirtingai nei Europoje, siekis užvaldyti žemės plotus Pietryčių Azijoje nebuvo tarpusavio karų priežastis. Karai kildavo dėl žmonių skaitymosi, paramos, paklusimo – dėl valdovų prestižo ir statuso. Kontroliuoti pavaldinius buvo daug svarbiau nei teritoriją, nes iki kolonizacijos laisvos žemės buvo daug, o žmonių regione gyveno mažai. Gyventojai buvo valdovų pajamų šaltinis – kokia nauda iš neužmatomų žemės valdų, jei nėra kam ją dirbti ir mokėti mokesčių karališkajam dvarui išlaikyti? Karaliai ir karaliukai negalėjo savo pavaldinių pernelyg žiauriai engti, nes šie kartais įsigudrindavo „balsuoti kojomis“ – masiškai persikeldami į „geresnį gyvenimą“ galinčio pasiūlyti karaliaus konkurento valdas.
Centras svarbiau už pakraščius
Pažymėti istorinių Pietryčių Azijos karalysčių ribas žemėlapiuose – bergždžias darbas. Ir ne vien dėl didelių neapgyvendintų plotų, kurie patys savaime niekam nerūpėjo. Nuolatos pešdamosi tarpusavyje dėl pavaldumo viena kitai bei įtakos ir vis keisdamos sąjungininkes, regione gyvavusios karalystės tai sustiprėdavo ir išsiplėsdavo, tai vėl silpdavo, susitraukdamos iki atskiro miesto. Dėl nuolat besikeičiančios galios pusiausvyros šie politiniai vienetai būdavo neilgaamžiai – paprastai jie negyvuodavo ilgiau kaip keletą šimtmečių.
Anot Winichakul, iki susidūrimo su Vakarais Pietryčių Azijoje gyvenančių tautų kalbose net nebuvo reikiamų žodžių tokiems reiškiniams kaip „valstybės siena“ nusakyti. Sienos buvo „abipusio intereso“, pereinamosios zonos. Centrinė valdžia jų nenustatinėjo – tiesiog karalystė baigdavosi ten, kur baigdavosi jos miestų ginama teritorija. O už jos plytėjo miškai ar kalnai, sudarantys „storą sieną“ tarp kelių valdovų valdų. Kadangi jos tiesiogiai nesusisiekdavo, tai ir valdovų tarpusavio susitarimo „čia mano, o čia tavo“ neprireikdavo. Taikos metu žmonės laisvai migruodavo tarp šių neapibrėžtų sričių, o „pereinamojoje zonoje“ galėdavo judėti net kaimynėms kariaujant.
Kadangi bent teoriškai vienam karaliui pavaldūs plotai nuolat kito, karalystes apibrėžė ne išorinės ribos, bet centras. Jos paprastai ir buvo vadinamos tiesiog sostinių vardais: Pagan, Piu, Ajuthaja, Angkor, Mataram ir t.t. Sostinės palyginti dažnai buvo perkeliamos į kitą vietą, kartais „migruodavo“ kartu su žmonėmis – taip simboliškai būdavo įsteigiama nauja karalystė.
***
Krikščioniškasis Vakarų politinio mąstymo kontekstas lėmė, kad ir šiandien šalies vadovą vadiname „valstybės galva“. Atitinkamai Vakarų Europos kalbose žodis „sostinė“ susijęs su žodžiu „galva“ (vok. Hauptstadt – galva + miestas, pranc. ir it. capitale – iš lotyniško caput, t.y. „galva“, tos pačios kilmės angl. ir isp. capital). Pietryčių Azijoje politiniam vienetui apibūdinti taip pat naudota žmogaus kūno metafora, tačiau ir karalius, ir jo sostinė buvo suvokiami ne kaip galva, bet kaip bamba. Mat karalystė čia buvo ne korporacinis (iš atskirų narių sudarytas), bet erdvinis kūnas, o bambą simbolizavo jo centras. Centrą, kurio galia pakraščiuose silpsta, bet į jokius riboženklius neatsitrenkia.